Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas
Pagal Žemaitės kūrinį „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“
Suaugusiųjų kategorija
Vieną žiemos rytą, tropniai pripustytą, viduryje sausio mėnesio, kuomet žemelė dar padengta pusnimis, nes kas naktį spaudžia šalna, o saulelė vos kaitina, pustė ir vėl. Javai, bulbės ir daržai – viskas seniai nuvalyta, moteriškos ir vyrai triobose žiemavoja. Nuo Advento lig Velykų – pačios strugosios dienos… O ir šaltis toks, kad rytmetį pabudęs pagalvę turi plėšti nuo sienos, nes per naktį prišalo. Laikas jau kelti, o bobos dvi, samagono aną vakarą prilakusios, vis dar pučia į akį. Nori atsikelti – atgal akis merkiasi, širdis salsta, miegas be jokios soties.
Lauke pusto, sninga, vėjas ūžia: tai didžiau, tai vėl mažiau, bet visiškai nesustoja. Tokiu laiku labai maigu miegoti – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Bet norėk nenorėdamas – bildin į triobos duris Aldona.
– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau bus, ar pasaulio galas, – kalbėjo moteriškė.
– A! Kad miegojau, tai miegojau, sakyk, Alde, kas buvo? – pabudusi iš miego paklausė Jonienė.
– Gerai pūtei į akį, – tarė kaimynė, – ir aš taip norėjau, bet su tais bieso zakonais ir prikazais savo… Važiavom su gaspadorium į miestą – žaltys žandaras neišleido, sako, karantinas, turit savo krautuvę. Apsisukom su gaspadorium ir grįžom namo, kiaulės ėsti ko neturi, šunes loja… Tiek tatai naujienų, kaimyne, kai žinosi ką – užsuk.
– Agne, lipk iš lovos! – atsiduso Jonienė.
– Aldė buvo, ko norėjo? – paklausė ta.
– Mus uždarė, neišvažiuosim į miestą – stovi su milinėm žandarai ir nei įleidžia, nei išleidžia…
– Ar pablūdo! Padėk, Dieve…
Toliau skaityti „Eimantas RIMKUS. „Po šimtą!“”