Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas
Pagal Žemaitės kūrinį „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“
Suaugusiųjų kategorija
![](https://blog.lnb.lt/lituanistika/files/2021/02/blog_E.-Rimkus_imituojama-knyga.jpg)
Vieną žiemos rytą, tropniai pripustytą, viduryje sausio mėnesio, kuomet žemelė dar padengta pusnimis, nes kas naktį spaudžia šalna, o saulelė vos kaitina, pustė ir vėl. Javai, bulbės ir daržai – viskas seniai nuvalyta, moteriškos ir vyrai triobose žiemavoja. Nuo Advento lig Velykų – pačios strugosios dienos… O ir šaltis toks, kad rytmetį pabudęs pagalvę turi plėšti nuo sienos, nes per naktį prišalo. Laikas jau kelti, o bobos dvi, samagono aną vakarą prilakusios, vis dar pučia į akį. Nori atsikelti – atgal akis merkiasi, širdis salsta, miegas be jokios soties.
Lauke pusto, sninga, vėjas ūžia: tai didžiau, tai vėl mažiau, bet visiškai nesustoja. Tokiu laiku labai maigu miegoti – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Bet norėk nenorėdamas – bildin į triobos duris Aldona.
– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau bus, ar pasaulio galas, – kalbėjo moteriškė.
– A! Kad miegojau, tai miegojau, sakyk, Alde, kas buvo? – pabudusi iš miego paklausė Jonienė.
– Gerai pūtei į akį, – tarė kaimynė, – ir aš taip norėjau, bet su tais bieso zakonais ir prikazais savo… Važiavom su gaspadorium į miestą – žaltys žandaras neišleido, sako, karantinas, turit savo krautuvę. Apsisukom su gaspadorium ir grįžom namo, kiaulės ėsti ko neturi, šunes loja… Tiek tatai naujienų, kaimyne, kai žinosi ką – užsuk.
– Agne, lipk iš lovos! – atsiduso Jonienė.
– Aldė buvo, ko norėjo? – paklausė ta.
– Mus uždarė, neišvažiuosim į miestą – stovi su milinėm žandarai ir nei įleidžia, nei išleidžia…
– Ar pablūdo! Padėk, Dieve…
Toliau skaityti „Eimantas RIMKUS. „Po šimtą!“”