Šie prisiminimai saugomi dailininko Antano Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Prisiminimai rašyti 1956 m.
Parodos rengimas ir atidarymas
Niūri buvo Lietuvių tautai šio šimtmečio pradžia. Caro valdžios beprotiška ištautinimo politika mus slėgte slėgė. Mūsų kalbos persekiojimas, spaudos uždraudimas, kalėjimai, Sibiras. Nei vienos lietuviškos mokyklos, nei vienos švietimo organizacijos, nei teatro, nei kitų lietuvių meno įstaigų. Kultūros veikimas buvo visiškai užgniaužtas. Pagalios net ir Lietuvos vardą buvo uždrausta minėti. Lietuvą tuomet vadino „Severozapadnyj krai“. Klaiku prisiminti, kad tuo metu Lietuvoje negyveno nei vienas baigęs mokslus artistas, nei muzikas, nei dailininkas. Jeigu jie čia ir gyventų, tai savo srities darbo Lietuvoje jie negalėtų dirbti. Baigę mokslus užsieniuose jie gaudavo progos rodyti savo sugebėjimus svetimuose kraštuose ir ten mielu noru juos pasisavindavo.
Pralošus rusams karą su japonais ir kylant 1905 metų revoliucijai caro priespaudos varžtai kiek atsileido. Lietuviams buvo grąžinta spauda, lietuviai pradėjo krutėti kultūros srityj. Užsieniuose kai kurių jaunųjų lietuvių menininkų tarpe kilo mintis grįžti tėvynėn ir ten įkibti į darbą meno baruose. Tik ką atsiradusiame lietuvių dienraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsniai, siūlantieji susijungti visiems lietuviams dailininkams į vieną organizaciją, surengti vien lietuvių dailininkų parodą ir pan. Tais reikalais anuo metu rašė A. Jaroševičius, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, Vitkevičius ir kiti.
Vienok rašantieji ne visai tam reikalui pritarė. A. Varnas, kuris tuomet gyveno Ženevoje, ir kai kurie dailininkai, gyvenantieji Krokuvoje, pasisakė prieš parodos rengimą. Jie įrodinėjo, kad būdami alkani nenori ir nemano rodyti visuomenei savo kūrinių. Pirma tegu tauta dailininkus pamaitina, o paskui paprašo parodyti, ką jie sukūrė. Polemika tęsėsi virš metų ir galo jai nebuvo matyti.
Nepritardamas tokiai tų pastarųjų kolegų nuomonei ir nelaukdamas polemikos galo, aš iš Paryžiaus, kur tuomet gyvenau, atvykau į Vilnių. Man buvo aišku, kad lietuvių dailininkų paroda neatideliojant turi būti surengta ir turi būti dedamos visos pastangos įsteigti krašte organizaciją, kuri rūpintųsi mūsų dailės reikalais.
Vilniuje liet. inteligentų būrelis iš pradžių labai pesimistiškai pažiūrėjo į lietuvių dailės parodos surengimą. Ir tik po karštų įtikinėjimų ir antuziastingai statomų ateities perspektyvų, beje dar dr-ui Bukontui D. iš Zarasų paaukojus parodos reikalams 100 rub., pasisekė sudaryti iš vietinių žmonių parodos komitetą. Į komitetą įėjo: Dr. Jonas Basanavičius, Martynas Kukta, Vladas Mironas, Kazys Puida, Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai ir Antanas Žmuidzinavičius. Kiek vėliau atvykus į Vilnių Mikalojui Čiurlioniui ir Petrui Rimšai, jie taip pat buvo įtraukti į parodos komitetą.
Komitetas netrukus išleido atsišaukimą į visuomenę ir į dailininkus, kviesdamas paremti parodą aukomis ir siųsti jai eksponatus. Buvo pabrėžta, kad parodoje bus išstatyti ir kaimiečių bei mūsų amatininkų gražieji dirbiniai. Petras Vileišis savo namuose Antakalnyje užleido parodai visą aukštą, būtent 6 erdvius kambarius.
Ir netikėtai – iš visų kraštų pradėjo parodai surengti plaukti aukos pinigais ir dailininkų eksponatai. Komitetas gavo daugybę laiškų, karštai pritariančių pradėtam darbui. Dailininkai klausė smulkesnių informacijų. Laikraščiuose pasirodė džiugaujantieji, paraginantieji ir padrąsinantieji straipsniai. Teisybė, buvo balsų ir priešingų. Pav., „Šaltinyj“ prof. d-ras P. Bučys rašė, kad duonos ir mokslo reikalai tevynei pirmesni už dailės žibučius, bet vienam parodos nariui smarkiai atsikirtus, nutilo.
Toliau skaityti „Antanas Žmuidzinavičius. Pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje (1907 metai)”