Žyma: Mstislavas Dobužinskis

Mstislavas Dobužinskis and Latvia

Jurgita Kristina Pačkauskienė

What do we know about painter Mstislavas Dobužinskis’s links with Latvia? According to philosopher Antanas Andrijauskas, before leaving for Western Europe Dobužinskis visited Riga with exhibitions [1]. What he did not mention was that the artist not only visited Riga, he lived there!

On 6 March 1924, opera “Eugene Onegin” featuring Dobužinskis’s scenography and costumes was performed in Dresden Opera. After the performance, the artist instead of Kaunas travels to Riga. While in Riga, he visits K. Bauls Photo-Studio located on Alexander St. 17 and orders a stack of photo postcards featuring his sets from the Dresden performance.

Toliau skaityti „Mstislavas Dobužinskis and Latvia”

Mstislavas Dobužinskis ir Latvija

Parengė dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė

Lapkričio 18 dieną Latvijos Respublika šventė savo valstybės šimtmetį. Šį kartą Lietuvos ir Latvijos brolišką kaimynystę prisiminsime, pasitelkdami dokumentus, saugomus Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje.

Ką žinome apie dailininko Mstislavo Dobužinskio ryšius su Latvija? Filosofas Antanas Andrijauskas užsiminė, kad prieš išvykdamas į Vakarų Europą Dobužinskis su parodomis apsilankė Rygoje[1]. Tačiau jis Rygoje ne tik apsilankė, jis joje gyveno! Šis faktas Dobužinskio biografijoje paprastai praleidžiamas, tad pabandykime surinkti šio žmogaus „latviško periodo“ nuotrupas, iš kurių galbūt kam nors pavyks sudėlioti rišlesnį ryšių su Latvija pasakojimą.

1924 metų kovo 6 dieną Drezdeno operoje parodomas spektaklis „Jevgenijus Oneginas“ su Dobužinskio scenografija ir kostiumais, siūtais pagal jo eskizus. Po spektaklio dailininkas sugrįžta ne į Kauną, o į Rygą. Aleksandro gatvės 17 name įsikūrusioje K. Bauls fotostudijoje jis užsisako šūsnį Drezdene vykusio spektaklio scenografijos projektų nuotraukų-atviručių (F30, apr. 1-1716, 1717). Toliau skaityti „Mstislavas Dobužinskis ir Latvija”

Mstislavas Dobužinskis. Pirmieji metai Vilniaus gimnazijoje

Jurgita Kristina Pačkauskienė

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi dailininko Mstislavo Dobužinskio 1886–1895 metų moksleivio kalendoriai. Jų paskirtis panaši į šiandieninių darbo kalendorių, skirtų suaugusiesiems, tačiau adresatas – moksleiviai ir gimnazistai. Keturiolikmetis Dobužinskis, tiesa, nebuvo tokių kalendorių pildymo aistruolis, todėl jo užrašų knygelės paprastai likdavo apytuštės… Visgi  jos įdomios ne tik dėl savininko įrašų, tuščiuose lapuose pasitaikančių įklijų ir piešinių, bet ir spausdintų tekstų bei paties leidinio išvaizdos.

Moksleivių kalendoriai „Товарищь“ (Draugas) – tai nuo 1884 metų Otto Kirchnerio leidykloje (Sankt Peterburgas) leistos nedidelės (maždaug A6 formato) knygelės. Kieti jų viršeliai aptraukti medžiaga, ant kurios kasmet išspaudžiamas šiek tiek besiskiriantis (šriftu, spalvomis, motyvais, ornamentu) tos pačios struktūros piešinys, o galiniame kietviršyje suformuojama vieta pieštukui įkišti. Knygelės turinys turi pastoviąsias rubrikas ir besikeičiančius tekstus. Pradžioje, kaip įprasta ir šiandien, – akademinių metų kalendorius su religinėmis ir pasaulietinėmis šventėmis. Dvejus metus, t.y. iki 1886/1887 m., moksleivių knygelėje buvo spausdinamas ne tik oficialus stačiatikių kalendorius, bet ir religiniai – žydiškas bei musulmoniškas, tuomet vadintas mahometonų. Kasmet būdavo pateikiamas ir religinių švenčių (atostogų laiko?) sąrašas, pamokų tvarkaraščio lentelės, adresinė, lapai mokslo knygoms (vadovėliams) ir elementariajai buhalterijai (piniginės išlaidas ir įplaukos) susirašyti. Įdomu tai, jog knygelės turinyje numatytas ir vienas lapas draugų sąrašui (savotiška socialinio tinklo užuomazga?). Knygelės gale – iliustruoti judrių žaidimų arba fizinių pratimų aprašymai, o paskutiniuose puslapiuose – knygynų ir parduotuvių reklamos. Daugiausia vietos, kaip ir šiandieniuose darbo kalendoriuose, buvo skiriama savaitės planams. Knygelių turinys kasmet buvo papildomas populiariais moksliniais tekstais, grožinės literatūros ar matematinių formulių sąrašais, naujomis reklamomis (kartais net iliustruotomis). Toliau skaityti „Mstislavas Dobužinskis. Pirmieji metai Vilniaus gimnazijoje”

Žurnale „Bridges“ – Jurgitos Kristinos Pačkauskienės straipsnis

Anglų kalba leidžiamas žurnalas „Bridges“ (June 2018, p. 2-5) išspausdino mūsų kolegės Jurgitos Kristinos Pačkauskienės straipsnį apie Nacionalinėje bibliotekoje saugomus Mstislavo Dobužinskio darbus.

Vasario mėnesį Retų spaudinių ir rankraščių skyrius svetainėje www.epaveldas.lt publikavo dokumentus, pristatančius dailininko M. Dobužinskio indėlį į Lietuvos valstybės heraldikos istoriją, tad darbus laisvai gali apžiūrėti visi.

Tai 1921–1939 m. intensyvių heraldikos studijų ir rūpesčio dėl Lietuvos valstybės simbolių autentiškumo liudininkai: korespondencija su užsienyje gyvenančiais heraldikos žinovais, rankraščiai ir piešiniai, atsiradę renkant medžiagą didžiausiose Europos atminties institucijose, dokumentų, reglamentuojančių Lietuvos valstybės simbolių išvaizdą ir naudojimą, nuorašai, Valstybės ženklui nustatyti komisijos (1929–1934) veiklos ataskaitas ir kita. Publikuojami ir reikšmingiausi M. Dobužinskio heraldikos srities kūriniai: iliustruotas leidinys „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (Kaunas, 1933), knygelės turinį praplečiantys parengiamieji piešiniai, taip pat M. Dobužinskio pasiūlyti Lietuvos herbo ir vėliavos projektai. Išskirtine menine verte pasižymi M. Dobužinskio sukurti vinječių, knygų iliustracijų, pašto ženklų, vitražų projektai, kuriuose naudojami Lietuvos valstybingumo ženklai: Vytis, Gediminaičių stulpai, dvigubas kryžius.

Užrašai apie lipdukus radinio iš XIX a. akivaizdoje

Jurgita Kristina Pačkauskienė

1888/1889 metų moksleivio knygelė, LNMMB, RKRS, F30, apr.1-2206, p. 88.

Mano rankose – 1888/1889 metų moksleivio knygelė, kurią dabar vadintume „darbo kalendoriumi“. Jos savininkas – keturiolikmetis berniukas, Vilniaus II berniukų gimnazijos moksleivis,  1889 m. balandžio 7 dieną persikėlęs gyventi į Vilnių iš tuometinės Rusijos imperijos sostinės Sankt Peterburgo. Namie jį vadino Slava, o mes jį pažįstame kaip dailininką Mstislavą Dobužinskį (1875–1957).

Lipdukus aptikau minėtos knygelės 88 puslapyje. Dvi trapios dažų plėvelės – nevaikiško ir net ne paaugliško siužeto: nurudusia aukso imitacija ir ryškiu raudoniu spalvintas popiežiaus herbas ir monochrominis vaizdelis su kaimo bažnytėle ir vienišu jos lankytoju. Šalia lipdukų nupiešti du karikatūriški veidai, greičiausiai gimnazijos mokytojų. Mokytojų ir gimnazistų šaržai, anot Dobužinskio biografo Genadijaus Čugunovo, ir buvo Dobužinskio-dailininko karjeros pradžia.

Lipdukų rūšis jau išnyko arba yra labai reta – tai nuo slidaus popierinio paviršiaus vandenyje atsiklijuojantis dažų sluoksnis ar spalvota plėvelė su paveikslėliu, skirta perkelti ant kito paviršiaus. Tokie lipdukai sovietmečiu buvo tikra retenybė, atkeliaudavusi iš Vakarų Europos, dažniausiai per Lenkiją. Pamenu, kaip švelniai juos reikėdavo glostyti ir teliuškuoti šiltame vandenyje, kartais pridėti muilo, kad geriau atliptų, jokiu būdu neperlaikyti, nes suskilinės ir sutrupės vandenyje dar nespėjus išimti. Po sėkmingo atlipdymo – atidžiai ir kruopščiai paguldyti ant numatyto paviršiaus, šiukštu nespausti, kad neįplyštų – dažų plėvelė prilimpa pati. Visą gyvenimą tikėjau, kad lipdukai, o ypač šie, trapieji, yra XX a. 8 dešimtmečio gaminys, todėl radybos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje privertė nustebti.