Kaip pirmoji moteris rašytoja Lietuvos dažnai įvardijama prancūzų kalba rašiusi Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier (1790–1878). Lietuvoje ji prisiminta neseniai, tačiau pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio[1]. Visgi šios rašytojos titulavimas pirmąja klaidina: pačioje XIX a. pradžioje, kai Tyzenhauzaitei dar buvo jaunutė mergina, Vilniuje savo knygas lenkų kalba jau leido Ona Radvilaitė-Mostovska (Anna Barbara Olimpia z Radziwiłłów Mostowska, 1762?–1833?). 1805 m. Vilniaus universiteto spaustuvės vadovu tapus Juozapui Zavadzkiui (Józef Zawadzki, 1781–1838), moteris su juo sudarė sutartį publikuoti beletristikos skaitinių seriją. Pagal šį planą 1806 m. pasirodė trys tomeliai rašytojos gotikinės ir didaktinės prozos „Mano pramogos“, o 1807 m. – dviejų tomų istorinis romanas „Astolda, kunigaikštytė iš pirmojo Lietuvos kunigaikščio Palemono giminės, arba pragaištinga aistros baigtis“ („Astolda, księżniczka ze krwi Palemona, pierwszego Xiążęcia Litewskiego czyli nieszczęśliwe skutki namiętności“). 1809 m. išėjus knygelei „Pramogėlės poilsiui“ („Zabawki w spoczynku“), leidybos serija nutrūko[2]. Kaip ir Tyzenhauzaitė, pastaroji rašytoja mūsų šalyje buvo užmiršta. Šiandienos lituanistinei bendruomenei Radvilaitę-Mostovską pristatė literatūrologė Brigita Speičytė.[3]
Toliau skaityti „Kas buvo pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje?”