Lietuviškoji Jane Austen?

Ankstesniame tinklaraščio įraše pradėjome pasakojimą apie moteris rašytojas XIX a. Lietuvoje. Vertėtų pastebėti, kad tada rašė kilmingosios, o kilmingųjų ratas buvo nedidelis, gan glaudus. Dėl to moterys rašytojos irgi turi sąsajų, netgi kraujo ryšių: minėtąją Sofiją Tyzenhauzaitę de Choiseul-Gouffier (1790–1878) savo tekstuose mini jos dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869). Knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“[1] Tyzenhauzaitė  iš svajingų aukštumų, kuriose jaunas caras jai, gražuolei, žarstė komplimentus, nusileidžia į kasdienybę: nors dukterėčia iš tetos nesišaipo,  apie ją rašo gan šiltai, pastaroji pasirodo kaip nelabai praktiška, bohemiška moteris, ištekėjusi už tokio pat nepraktiško vyro, gerokai vyresnio prancūzo Octave’o de Choiseul-Gouffier (1773–1840). Eilutės apie tetą primena šiandienos aktualijas: Tyzenhauzaitė – emigrantė, tai sugrįžtanti Lietuvon, tai vėl išvykstanti į Prancūziją.

Profesionali gidė, knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ autorė Liuda Matonienė[2] rašytoją Giunterytę-Puzinienę lygina su Jane Austen: „Pažėrusi vardų ir ištisą galeriją asmenybių portretų, įvertinusi reikšmingiausius istorinius ar politikos įvykius, ji čia pat nutapo ir ramių, gaivių bundančios gamtos, šlamančių parkų peizažų. Tai lyg muzikinės pauzės, leidžiančios pailsėti. Autorė tarsi lietuviškoji Jane Austen atskleidžia šeimos ir visuomenės tradicijas, papročius ir užgaidas ir kaip metraštininkė fiksuoja laiko eigą. Ši knyga – tai istorijos tarpsnio ir žmogaus pažinimo versmė ir tikras skaitymo malonumas.“[3]

Knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ jau perskaitėte? Tada užmeskite akį į „Šiaurės Atėnus“. Spalį laikraštyje išspausdinta ištrauka iš 1857 m. Vilniuje pasirodžiusios Giunterytės-Puzinienės knygos „Trumpi, bet tikri pasakojimai“ („Małe a prawdziwe opowiadania“). Vertė Ugnė Ražinskaitė.


Nežinia, ką pirmiau aptarti, ar grafo Č. išsiblaškymą, ar sąmojį. Jie iš dalies yra taip susipynę, kad pabrėžia vienas kitą.

Šalimais sėdinčiam kaimynui tiesiog iš rankų ištraukti nosinaitę ar tabakinę ir įsidėti kišenėn taip užtikrintai, lyg nuosavą, jam buvo taip kasdieniška, kad nieko nebestebino, o grafas Č., nesyk įsitikinęs savo nevalinga vagyste, nuoširdžiausiai ir linksmiausiai atsiprašydavo savo aukos ir net nesuvokdamas apsisukęs vėl darydavo tą patį.

Continue reading “Lietuviškoji Jane Austen?”

Kas buvo pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje?

Kaip pirmoji moteris rašytoja Lietuvos dažnai įvardijama prancūzų kalba rašiusi Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier (1790–1878). Lietuvoje ji prisiminta neseniai, tačiau pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio[1]. Visgi šios rašytojos titulavimas pirmąja klaidina:  pačioje XIX a. pradžioje, kai Tyzenhauzaitei dar buvo jaunutė mergina, Vilniuje savo knygas lenkų kalba jau leido Ona Radvilaitė-Mostovska (Anna Barbara Olimpia z Radziwiłłów Mostowska, 1762?–1833?). 1805 m. Vilniaus universiteto spaustuvės vadovu tapus Juozapui Zavadzkiui (Józef Zawadzki, 1781–1838), moteris su juo sudarė sutartį publikuoti beletristikos skaitinių seriją. Pagal šį planą 1806 m. pasirodė trys tomeliai rašytojos gotikinės ir didaktinės prozos „Mano pramogos“, o 1807 m. – dviejų tomų istorinis romanas „Astolda, kunigaikštytė iš pirmojo Lietuvos kunigaikščio Palemono giminės, arba pragaištinga aistros baigtis“ („Astolda, księżniczka ze krwi Palemona, pierwszego Xiążęcia Litewskiego czyli nieszczęśliwe skutki namiętności“). 1809 m. išėjus knygelei „Pramogėlės poilsiui“ („Zabawki w spoczynku“), leidybos serija nutrūko[2]. Kaip ir Tyzenhauzaitė, pastaroji rašytoja mūsų šalyje buvo užmiršta. Šiandienos lituanistinei bendruomenei Radvilaitę-Mostovską pristatė literatūrologė Brigita Speičytė.[3]

Continue reading “Kas buvo pirmoji moteris rašytoja Lietuvoje?”