Ankstesniame tinklaraščio įraše pradėjome pasakojimą apie moteris rašytojas XIX a. Lietuvoje. Vertėtų pastebėti, kad tada rašė kilmingosios, o kilmingųjų ratas buvo nedidelis, gan glaudus. Dėl to moterys rašytojos irgi turi sąsajų, netgi kraujo ryšių: minėtąją Sofiją Tyzenhauzaitę de Choiseul-Gouffier (1790–1878) savo tekstuose mini jos dukterėčia Gabrielė Giunterytė-Puzinienė (1815–1869). Knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“[1] Tyzenhauzaitė iš svajingų aukštumų, kuriose jaunas caras jai, gražuolei, žarstė komplimentus, nusileidžia į kasdienybę: nors dukterėčia iš tetos nesišaipo, apie ją rašo gan šiltai, pastaroji pasirodo kaip nelabai praktiška, bohemiška moteris, ištekėjusi už tokio pat nepraktiško vyro, gerokai vyresnio prancūzo Octave’o de Choiseul-Gouffier (1773–1840). Eilutės apie tetą primena šiandienos aktualijas: Tyzenhauzaitė – emigrantė, tai sugrįžtanti Lietuvon, tai vėl išvykstanti į Prancūziją.
Profesionali gidė, knygos „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ autorė Liuda Matonienė[2] rašytoją Giunterytę-Puzinienę lygina su Jane Austen: „Pažėrusi vardų ir ištisą galeriją asmenybių portretų, įvertinusi reikšmingiausius istorinius ar politikos įvykius, ji čia pat nutapo ir ramių, gaivių bundančios gamtos, šlamančių parkų peizažų. Tai lyg muzikinės pauzės, leidžiančios pailsėti. Autorė tarsi lietuviškoji Jane Austen atskleidžia šeimos ir visuomenės tradicijas, papročius ir užgaidas ir kaip metraštininkė fiksuoja laiko eigą. Ši knyga – tai istorijos tarpsnio ir žmogaus pažinimo versmė ir tikras skaitymo malonumas.“[3]
Knygą „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ jau perskaitėte? Tada užmeskite akį į „Šiaurės Atėnus“. Spalį laikraštyje išspausdinta ištrauka iš 1857 m. Vilniuje pasirodžiusios Giunterytės-Puzinienės knygos „Trumpi, bet tikri pasakojimai“ („Małe a prawdziwe opowiadania“). Vertė Ugnė Ražinskaitė.
Nežinia, ką pirmiau aptarti, ar grafo Č. išsiblaškymą, ar sąmojį. Jie iš dalies yra taip susipynę, kad pabrėžia vienas kitą.
Šalimais sėdinčiam kaimynui tiesiog iš rankų ištraukti nosinaitę ar tabakinę ir įsidėti kišenėn taip užtikrintai, lyg nuosavą, jam buvo taip kasdieniška, kad nieko nebestebino, o grafas Č., nesyk įsitikinęs savo nevalinga vagyste, nuoširdžiausiai ir linksmiausiai atsiprašydavo savo aukos ir net nesuvokdamas apsisukęs vėl darydavo tą patį.
Vienuose namuose, kur jis netikėtai užsuko važiuodamas pro šalį ir pataikė pietų metu, jau stodamasis nuo stalo atsiprašė šeimininkų, kad jo virėjas šiandien nesužibėjo. Iš tiesų pasakė, jog nesupranta, kas jam šiandien užėjo! Taip buvo įsitikinęs, kad besąs savo namuose.
Atvykęs į kitus namus paviešėti, pamanė, kad jo sutikti išeis šeimininkas, tačiau pasitikti atėjo šeimininkė, kurią jis pabučiavo į veidą, o kai atkūrė nepatenkintas sutuoktinis, pabučiavo jam ranką.
– Nuginklavai mane! – sušuko vyras, šaipydamasis iš išsiblaškėlio. – Antroji klaida ištaisė pirmąją.[4]
[1] Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis.Vilnius: Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2005; Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis. Vilnius: Tyto alba, 2018.
[2] Liuda Matonienė, Vilnius: meilės stotelės : romantiškasis miesto žemėlapis. Vilnius : Tyto alba, 2017; 2018.
[3] Liuda Matonienė, „Lietuvos aristokratės dienoraštis – ir istorinių įvykių panorama, ir „širdies kataklizmos.“, 15min, 2018 kovo 18. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lietuvos-aristokrates-dienorastis-ir-istoriniu-ivykiu-panorama-ir-sirdies-kataklizmos-286-940498
[4] Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, „Viena iš senųjų Vilniaus figūrų (Ištraukos).“ Šiaurės Atėnai, 2020 spal. 23. Prieiga: http://www.satenai.lt/2020/10/23/viena-is-senuju-vilniaus-figuru-istraukos/