Ruduo, ir tiek

„Jeigu šokčiau pro langą  / – tai tik lapkričio mėnesį“, –  dainuoja Alina Orlova. Ruduo – tamsokas, tačiau skaityti ir rašyti įkvepiantis metų laikas (arba susitikti poetiškoje kompanijoje: jau tris dešimtmečius vyksta literatūrinis festivalis „Poetinis Druskininkų ruduo“). Kokiais pavidalais ruduo pasirodo šiuolaikinių lietuvių poetų kūryboje?


VAINIUS BAKAS

Ruduo Žirmūnuos

Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,

tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.

Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.

Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.

Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom

tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.

Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,

tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį…

Daugiau V. Bako eilių: https://literaturairmenas.lt/poezija/vainius-bakas

Toliau skaityti „Ruduo, ir tiek“