Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis

Šiais metais minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 30 sukaktį, norime atkreipti dėmesį į iš emigracijos į Lietuvą grįžusiuosius ir atskleisti jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Žodžių junginys „grįžtamoji migracija“ dažniausiai siejamas su šiuolaikiniais migrantais, tačiau grįžimas būdingas ir ankstesnių migracijos bangų atstovams.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vykdomo projekto „30 istorijų 30 metų“ metu daugiausia kalbinome taip vadinamuosius „dipukus“ – asmenis, kurie patys arba jų tėvai ar seneliai iš Lietuvos pasitraukė besibaigiant II Pasauliniam karui.

Šį kartą dalijamės kiek kitokia istorija. Jos herojus – Lietuvos žydas, save įvardinantis „žydų kilmės lietuviu“, iš Lietuvos buvo priverstas išvykti 1975 m. Šio žmogaus kelias iš Lietuvos vedė į Izraelį, o vėliau į Švediją.

Džiaugiamės, kad Arkadijus Vinokuras (aktorius, publicistas, politikas, žurnalistas) sutiko pasidalinti savo migracijos ir sugrįžimo į Lietuvą patirtimis. Atviras, emocionalus ir siekiantis provokuoti – toks šio pokalbio pašnekovas drąsiai, vaizdingai kalbantis ir apie asmenines patirtis KGB gniaužtuose, Holokausto traumą ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemas.

A. Vinokuras tik išvykęs iš Lietuvos sužinojo apie Lietuvos žydų tragediją ir dalies Lietuvos visuomenės prisidėjimą prie nacių sumanymo išnaikinti viso pasaulio žydus. Nepaisant šio fakto, jis sąmoningai pasirinko būti ištikimas Lietuvai ir joje kenčiantiems savo draugams, įsijungė ir tapo aktyviu Švedijos lietuvių bendruomenės nariu, o nuo 1985 m. per savo straipsnius ir pasisakymus Švedijos žiniasklaidoje supažindino šios Skandinavijos šalies visuomenę su įvykiais ir procesais, vykusiais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.

Švedijos žiniasklaidos priemonių akreditacija leido A. Vinokurui dalyvauti daugelyje svarbių „Atgimimo“ laikotarpio įvykių, užmegzti ryšius su jaunos Lietuvos valstybės politikais ir pareigūnais. Pašnekovo patirtis ir kontaktai buvo svarbūs kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, mezgant Lietuvos institucijų ryšius su užsienio partneriais.

Aktorinės karjeros kreivei kylant į viršų, pašnekovo neapleido Lietuvos ilgesys. Grįžimą į Lietuvą A. Vinokuras supranta kaip natūralų dalyką. Jis pastebėjo: būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.“

Prieš 16 m. grįžęs į Lietuvą pašnekovas aktyviai įsijungė į jos visuomeninį gyvenimą, ypač daug kreipdamas į kritiško mąstymo ugdymą jaunojoje kartoje.

A .Vinokurą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!



Arkadijus Vinokuras. Nuotrauka iš asmeninio A. Vinokuro archyvo

I.S. Pasikviečiau Jus pasikalbėti apie grįžtamąją migraciją ir Jūsų patirtis.

Šiais metais minime 30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų sukaktį ir ta proga nusprendėme pakalbinti žmones po 1990 m. grįžusius iš emigracijos į Lietuvą. Žinoma, daugiausia mūsų kalbintųjų buvo etniniai lietuviai, taip vadinamieji „dipukai“. Suvokiant, kad Lietuvos visuomenė susideda ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų atstovų, šio projekto rėmuose norėjome pasikalbėti ir su kitų tautybių žmonėmis. Labai dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo patirtimis ir įžvalgomis.

Prisipažinsiu, nesu gera Lietuvos žydų migracijos sovietmečiu žinovė. Turbūt Aleksandras Štromas[1] ir jo istorija man yra geriausiais pavyzdys. Atrodo, kad A. Štromo ir Jūsų gyvenimo istorijos turi tam tikrų paralelių.

Mano pirmasis klausimas būtų, kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kur, kaip?

A.V. Aš esu kaunietis ir tai yra labai svarbu pabrėžti. Mes šaukdavome „Kaunas mūsų, Vilnius – rusų“. Ir Vilniaus negalėjom pakęsti, nes jame gyveno rusai, lenkai, ir visa komunistinė grietinėlė. Mano požiūrį į pasaulį, į save, į gyvenimą formavo Kauno aplinka, Kauno senamiesčio aplinka, smetoninių lietuvių (kurių neišvežė į Sibirą) aplinka. O ta aplinka nekentė Rusijos, nekentė okupacijos. Visa Lietuvos istorija buvo tame kieme (Nemuno g. 14), kuriame aš augau, – trėmimai, karas. Mes gyvenome tokioje komunalkėje – penkios šeimos turėjome po 1 kambarį, bendrą koridorių, buvo penkios plytos ir vienas tualetas visiems.

Tame tualete pasikorė Jonas žydšaudys, kuris nuolat prieš nusižudymą šaukdavo: – į galvą, į galvą, į galvą! O paskui pasikorė ir pasirodė, kad jis šaudė žydus ir daužė vaikų galvas į sienas. Bet kai man buvo 5 ar 6 metai, aš netyčia padegiau savo kambaryje plytą. O ant jos buvo laikraštis. Ir negalėjau užgesinti. Gyvenome pirmame aukšte. Ir Jonas žydšaudys (aš vėliau sužinojau) išdaužė langą, įšoko ir mane išgelbėjo, užgesino viską.

Toliau skaityti „Arkadijus Vinokuras: Lietuva buvo ir yra mano dalis“

Iš DULR akademinio skyriaus veiklos

Parengė Arida Riaubienė



DULR akademinio  skyriaus organizuotų Užsienio lietuvių studijų dalyviai. Nuotrauka, išspausdinta laikraštyje „Studentų dienos“, 1937, kovo 20, nr. 1, p. 7.

1932 vasario 7 d. Kaune buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR). Draugija palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tautines idėjas, finansavo gyvenamųjų namų lietuviams emigrantams statybą Buenos Airėse, Rygoje, Aknystoje, padėjo išlaikyti lietuviškas mokyklas ir kt.[1] Tų pačių metų gruodžio 4 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigtas DULR akademinis skyrius, kuris aktyviai prisidėjo puoselėjant ir išsaugant lietuvybę už Lietuvos ribų. Pirmaisiais veiklos metais, t. y. 1933, DULR akademiniame skyriuje buvo 18 narių[2], po metų –16[3], 1935 – 21[4], 1936 – 44[5] nariai, 1937 – 82[6]. Minėtinos akademinio skyriaus veiklos kryptys – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimas ir palaikymas, užsienio lietuvių spaudos stebėjimas.

Toliau skaityti „Iš DULR akademinio skyriaus veiklos“

Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų publikacijos žurnale „Pasaulio lietuvis“

Atsinaujinusiame žurnale-almanache „Pasaulio lietuvis“ rašo ir keli Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojai. LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną tema „Ar jau tampame diasporine valstybe de jure?“ pakalbino Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apie Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės plėtrą ir veiklos stiprinimą ir Venesuelos lietuvių ateities planus parašė to paties skyriaus darbuotoja Deimantė Žukauskienė. Du tekstus paskelbė Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovė dr. Ilona Strumickienė: „Išeivija – kaip pokyčių Lietuvoje impulsas“ ir „Mums pasisekė sugrįžti“. Abu tekstai susiję su šiuo metu Centro darbuotojų vykdomu projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“.

Apie žurnalo „Pasaulio lietuvis“ istoriją pasakojama šiemet mūsų parengtoje parodoje:

Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.

Mylite fotografiją?..

Mylite fotografiją? Ją mylėjo ir grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis. Nacionalinę biblioteką pasiekė puikus albumas „Kocham fotografię / For the love of photography / Myliu fotografiją“ (Warszawa: Dom Spotkań z Historią, 2019). Knygos puslapiuose atsiveria epocha prieš Pirmąjį pasaulinį karą: kaip mini parodos, kurią lydi šis albumas, kuratorė Katarzyna Madoń-Mitzner, grafo kūrybinis palikimas virsta etnografine jau išnykusio pasaulio – Vaitkuškio dvaro, Kauno gubernijos kaimų ir miestelių XIX ir XX a. sandūroje – apybraiža . 

Pamatyti fotografijų iš albumo ir išgirsti pasakojimą apie jas (lenku k.) galite šiame video pasakojime >>

Paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ penketukai

KNYGOS SUAUGUSIESIEMS

  • Andriuškevičius Alfonsas. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020
  • Kavaliauskaitė Akvilė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020
  • Kunčius Herkus. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
  • Parulskis Sigitas. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019
  • Radzevičiūtė Undinė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

POEZIJA

  • Butkus Tomas S. Ežero žemė. Klaipėda: Vario burnos, 2020
  • Marčėnas Aidas. Ir. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019
  • Striogaitė Enrika. Žmonės. Kaunas: Naujasis lankas, 2019
  • Toleikytė Ieva. Raudonas slidus rūmas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020
  • Užgiris Rimas. Tarp. [Vertė Marius Burokas, Dominykas Norkūnas, Edgaras Platelis]. Kaunas: Kauko laiptai, 2019

PUBLICISTIKA IR DOKUMENTIKA

  • Emilijos dienoraštis, 1942–2015 m.: vienos epochos liudijimas. Vilnius: Tyto alba, 2020
  • Jakaitė Karolina. Šaltojo karo kapsulė: lietuvių dizainas Londone, 1968: vieno paviljono istorija. Vilnius: Lapas, 2019
  • Lunevičiūtė Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020
  • Mekai Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai. [Sudarytojas Kęstutis Pikūnas]. Vilnius: Post scriptum. Littera, 2019

Suaugusiųjų prozos, poezijos bei publicistikos ir dokumentikos knygų ekspertų komisiją šiemet sudarė komisijos pirmininkė Lina Buividavičiūtė (poetė, literatūros apžvalgininkė, kritikė), dr. Neringa Butnoriūtė (literatūros kritikė, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarių mokslų fakulteto dėstytoja), Elžbieta Banytė (mokytoja lituanistė, literatūros kritikė), dr. Jūratė Čerškutė (literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja), dr. Dainius Vaitiekūnas (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovas).

Už labiausiai patikusias knygas galima balsuoti iki 2021 m. vasario 18 d. interneto svetainėje metuknyga.lt, elektroniniu paštu skaitymometai@lnb.lt arba paštu, adresu: „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, LT-01109 Vilnius.

Daugiausia skaitytojų balsų surinkę knygų autoriai bus apdovanoti per Vilniaus knygų mugę 2021 metų vasarį.

Akciją „Metų knygos rinkimai“ rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.

Spalio pirmąjį šeštadienį minima Kūno kultūros ir sporto diena

Parengė Deimantė Žukauskienė


Interneto svetainėje day.lt „Sakoma: sportas – sveikata. 1934 metų spalio 1 d. pradėjo veikti pirmoji valstybinė sporto institucija – Kūno kultūros rūmai, kurie pradėjo rūpintis ir visos tautos kūno kultūra, skiepijo mintį, jog svarbiausia – sveika ir išauklėta tauta. LR Seimo sprendimu, ši diena į atmintinų datų sąrašą įtraukta 2008 m., o Kūno kultūros ir sporto dienai paminėti skirtas pirmasis spalio šeštadienis“.

Šia proga pasidairėme po Lietuvos kultūros paveldo svetainę – epaveldas.lt, kuriame aptikome įdomių, aktualių leidinių šia tema, siūlome juos pasklaidyti:


Mokslas, sveikata ir kultura / parašė Antanas Bridis. – 1908. – 31 p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000014574

Jėga ir grožis / redaguoja Jonas Dagelis (J. Dagelis). – 1923-1928

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000764790

Fizinis lavinimas ir jo tikslai / St. Šalkauskis. – 1928

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/SAVB/C150000372337

Kūno kultūra ir sveikata / Kūno kultūros rūmai. – 1933-1934

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB010D97D1

Fiziškas auklėjimas / redaktorius Antanas Jurgelionis. – 1931-1940

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000707042

Taip pat daug periodinių leidinių, skirtų sportui:

Sportas / redaguoja Joana Šulginienė. – 1923-1928

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000163613

Iliustruotasis sportas / redaktorius leidėjas Stasys Matulevičius. – 1929

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000726736

Sporto menturys / redaguoja Joana Šulgienė; atsakomasis redaktorius Valdemaras Gulmanas. – 1925-1927

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000856591

Stadionas / [red.] Antanas Brazauskas. – 1936

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1C1B0000858265