Mykolas Jurgis Drunga: „Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai“

Su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja Ina Ėmužiene savo prisiminimais apie – gyvenimą išeivijoje, pirmuosius susidūrimus su Lietuva, patirtis ir apsisprendimą joje gyventi – pasidalijo žurnalistas, filosofas, vertėjas, VDU dėstytojas doc. dr. Mykolas Drunga.

M. Drunga gimė Tiubingene Vokietijoje 1948 m. Su šeima 1959-aisiais persikėlė gyventi į JAV, Čikagą. 1968 m. baigė Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje. Jau po metų Čikagos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Vėliau mokslus tęsė Masačusetso technologijos institute (MIT), studijavo filosofiją, kur prasidėjo jo pažintis su radijo žurnalistika. 1972 m. kartu su kitais jaunais lietuviais įkūrė radijo programą „Garso bangos“, rengė kultūrines laidas apie lietuvių literatūrą, muziką anglų kalba. Jau vėliau M. Drunga prisijungė prie Laisvosios Europos radijo (LER) kolektyvo, kur dirbo ne vienus metus. M. Drunga redagavo ne vieną lietuvių išeivijos leidinį. Dirbo su „Lietuvių studentų sąjungos metraščių“, savaitraščiu „Keleivis“, „Vienybė“, žurnalu „Lituanus“, prisidėjo prie „My Encyclopedia Lituanica“ leidybos.

Į Lietuvą M. Drunga pirmąjį kartą atvyko 1987 m. trumpam vizitui, o gyventi persikėlė 2004 m.. Į Lietuvos kultūrinį ir žurnalistinį gyvenimą įsiliejo vos atvykęs, pradėjo dirbi Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo radijo programose. Plačiau apie M. Drungos gyvenimą JAV ir kelius atvedusius į Lietuvą skaitykite interviu.

Mykolas Jurgis Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2018 m Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka–muziejus.  

Mykolas Drunga. Jono Petronio nuotrauka. 2019, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus

Ina Ėmužienė (I.Ė.): Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo gyvenimą išeivijoje. Gimėte jau DP stovykloje, kas jus atvedė link lietuviškumo?

Mykolas Drunga (M.D.): Gimiau 1948 m. ne DP stovykloje, o prancūzų okupacinėje pietvakarių Vokietijos zonoje[1], kurioje pabėgėliai buvo apgyvendinami ne stovyklose, o privačiuose butuose, kuriuos apleido (nes, pvz., žuvo kare) buvę jų šeimininkai. Lietuviškumo link mane atvedė tėvai[2], kurie buvo pabėgę nuo sovietinių okupantų, bet ne nuo lietuvybės. Tad ir aš nuo ankstyviausios vaikystės žinojau ir jutau esąs lietuvis.   

I. Ė. Esate pasakojęs kaip ėjote į mokyklą pas seseles vienuoles, ar nuo pat vaikystės tapatinotės su lietuvių bendruomene ir lietuviškumu?

M. D. Pas seseles vienuoles lankyti mokyklą pradėjau tik tėvų atvežtas į Ameriką 1959 m., o prieš tai dar gyvenome Vokietijoje, ten mokinio kelią pradėjau ketverius metus lankydamas vokišką pradinę mokyklą, tada įstojau į Tiubingeno humanitarinę vokiečių gimnaziją ir baigiau joje pirmąją klasę prieš emigruodamas su tėvais į Jungtines Valstijas (konkrečiai į Čikagą). Seselių kazimieriečių vedamą pradinę mokyklą, kurioje dėstomoji kalba buvo anglų ir tik vienoje pamokoje buvo mokoma lietuviškai, lankiau dvejus metus, paskui įstojau į katalikišką, krikščionių Airijos brolių vedamą gimnaziją, kur penkias dienas savaitėje mokiausi anglų kalba, o šeštadieniais lankydavau Čikagos aukštesniąją lituanistikos mokyklą ir ją baigęs Pedagoginį lituanistikos institutą[3], kur įsigijau mokytojo specialybę. 

I. Ė. Koks buvo jūsų santykis su lietuviškumu? Kaip jis kūrėsi? Galbūt kilo iš šeimos? Kaip jūsų šeima prisiminė gimtinę? O galbūt tai išryškėjo universitete, įsitraukus į kitas kultūrines ir intelektualines veiklas?

M. D. Čikagos universitete, į kurį įstojau 1965 m., tuomet be manęs buvo vos du studentai lietuviai (Viktoras Algis Dirda[4] ir Elena Bradūnaitė[5]) ir vienas dėstytojas (puikus matematikas prof. Arūnas Liulevičius[6]), tad asmeninį lietuviškumą teko puoselėti už universiteto ribų gausiose lietuviškosios Čikagos išeivijos institucijose, tarp kurių buvo mokyklos, laikraščiai, žurnalai ir įvairios organizacijos – kultūrinės, sportinės, pasaulėžiūrinės (ateitininkų, žemės ir jūrų skautų, neolituanų, vyčių, santariečių) ir dar kitokios.

Toliau skaityti „Mykolas Jurgis Drunga: „Lietuva yra ten, kur gyvuoja sąmoningi lietuviai““