Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui

Prieš kelias dienas, lapkričio 26 d., Anykščių rajono savivaldybės taryba vienbalsiai nusprendė 2020 metų Antano Baranausko literatūrinę premiją skirti rašytojui akademikui Vytautui Martinkui už knygą „Tavo bažnyčios rūsys“. A. Baranausko premija skiriama kasmet už trejų pastarųjų metų profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba už trejų pastarųjų metų naujus profesionalios literatūros bei literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai.[1]

Lietuvos rašytojų sąjungą leidykla kūrinį pristato kaip istoriją apie Kolchidės karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Romane sekama jo pėdsakais Reformacijos laikų Lietuvoje. Vaistininko padėjėjo, alchemiko iš Kėdainių, užmojis pagaminti žiedo brangakmenio kopiją vieniems jo amžininkams – būdas siekti politinių LDK tikslų, kitiems – padidinti mistines paprasto akmens galias. XX amžiaus vidury abu žiedai, tikras ir netikras, atitenka seserims, ištekėjusioms už dviejų Karo mokyklos absolventų. Jų šeimas išskiria Lietuvos okupacija, karas, partizanų kovos ir politinė emigracija.[2]

Toliau skaityti „Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui“

1835 m. lapkričio 30 d. gimė Markas Tvenas

Parengė Deimantė Žukauskienė


Samuelis Langhornas Klemensas (angl. Samuel Langhorne Clemens), labiau žinomas slapyvardžiu Markas Tvenas (angl. Mark Twain), gimė 1835 m. lapkričio 30 d.  Rašytojas stebino savo spalvingu gyvenimu – jis buvo ne tik žurnalistas, rašytojas, dėstytojas, bet ir puikus humoristas. Puikiai žodį valdęs, kūrybingas autorius iš tiesų nėra baigęs mokyklos. Rašytojas turėjo nemažai slapyvardžių, bet geriausiai žinomas kaip Markas Tvenas. Dar pasirašinėjo kaip Joshas ar Thomas Jeffersonas Snodgrassas. M. Tvenas žavėjosi mokslu, moksliniais tyrimais ir labai mylėjo kates, kurių, pasakojama, vienu metu namuose turėjo apie 19!

Marko Tveno kūrybos vertimų galima rasti ir Epavelde:

Dvi Morko Tvėno ir viena Brėt-Garto apysakos / lietuviškai P.N. [Petro Vileišio] sutaisytos. – 1904. – 30, [1] p.

https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/LNB095A4D71

Tėvynės mylėtojų draugijos leidinys. Princas ir elgeta / M. Tveno. – 1922

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004290200

Huckleberry Finas / Mark Twain. – 1912. – 284, [5] p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000028617

Pastaroji knyga yra išleista  Čikagoje „Draugo“ spaustuvėje.

In Memoriam Guido Michelini (1951 – 2020)

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra  pasidalijo liūdna žinia: mirė Parmos universiteto profesorius habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), italų kalbininkas, baltistas, indoeuropeistas, vertėjas. 

Baltistikos katedros žinutėje primenama, kad profesorius Gvidas Mikelinis, daktaro disertaciją ir habilitacinį darbą gynęs Vilniaus universitete, daugiausia tyrė ir publikavo Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos senuosius paminklus – Simono Vaišnoro, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno ir kt. tekstus, analizavo Mažosios Lietuvos giesmynus – lietuviškų tekstų ir jų melodijų šaltinius. Mokslininkas taip pat tyrė prūsų kalbos ir baltų kalbų istorijos problemas, į italų kalbą vertė grožinius lietuvių literatūros kūrinius, spaudoje skelbė straipsnius apie Lietuvos istoriją, lietuvių ir italų kultūrų ryšius. Profesorius Gvidas Mikelinis buvo Lietuvos mokslo akademijos užsienio narys (nuo 2007 m.), apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (2002 m.), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos medaliu (1998 m.). Mokslininkas dalyvavo ir Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Mikelinio pavardė buvo puikiai žinoma. Pernai rudenį profesorius bibliotekai padovanojo savo naują knygą „Linguistica generale“ (Parma : Silva Editore, 2019.). Dar šių metų pradžioje, sausio mėnesį, G. Mikelinis skaitė paskaitą Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje.

Knygos pristatymas po pusšimčio metų

1953 m. lapkričio 26 d. Vilniuje gimė Antanas A. Jonynas – poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas (Nacionalinė kultūros ir meno premija jam paskirta 2003 m., už Gėtės „Fausto“ vertimą.). Šiandien poetas dalyvavo pokalbyje apie 1969 m. leidyklos „Vaga“ išleistą verstinės poezijos rinktinę „XX a. Vakarų poetai“, padariusią didžiulę įtaką visai poetų kartai. Pasak A. A. Jonyno, jis nebuvo knygos genezės liudininkas (dar mokėsi mokykloje), tačiau rinktinė tam tikra prasme nukreipė jo likimą.

Pokalbis vyko pas mus, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nors ir nuotoliniu būdu, jame mintimis dalijosi ir poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova. Jis papasakojo apie knygos gimimo aplinkybes. Pokalbį moderavo literatūros tyrinėtojas, Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Šis pokalbis yra verstinei poezijai skirtų renginių ciklo „Bazilisko ambasada“ dalis. Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė, organizuoja asociacija „Slinktys“ ir „Bazilisko ambasada“. Vilniaus baziliskas, priešingai nei kitų Europos miestų baziliskai, yra ne grėsmingas drakonų giminės atstovas, bet prijaukintas miestelėnų augintinis. Projektas „Bazilisko ambasada“ šį sostinės požemių gyventoją sugrąžina į gimtąjį miestą, kur jis atgimsta kaip literatūros, vertėjų ir skaitytojų globėjas, o poezijos vertėjai čia atsiskleidžia kaip saviti diplomatai, gebantys užsienio autorių tekstus prakalbinti lietuviškai.

Lietuviai Čikagos džiunglėse

1968 m. lapkričio 25 d. mirė amerikiečių rašytojas Uptonas Sinclairis (gimė 1878 m. rugsėjo 20 d.). Garsiajame jo romane „Džiunglės“ pasakojama apie lietuvius, jų sunkų darbą gyvulių skerdyklose Čikagos priemiesčiuose XIX–XX a. sandūroje. „Tai romanas, kuris pakeitė [amerikiečių] visuomenę. Kitaip sakant, po romano paskelbimo žmonės ėmė valgyti švaresnį maistą. U. Sinclairio biografas Leonas Harris 1975 m. yra rašęs, kad tai yra iki šiol reikšmingiausias amerikiečių romanas. Ne geriausias, o reikšmingiausias – poveikio prasme. Net ir tobuli romanai paprastai visuomenės taip nepaveikia“, [1] – sako knygos tyrinėtojas prof. Giedrius Subačius.

2012 m. leidykla „Aukso žuvys“ išleido šio romano vertimą į lietuvių kalbą[2], papildytą „Džiungles“ giliau suprasti padedančiais tekstais.  Knygos įvado autorius prof. G. Subačius supažindina skaitytojus su lietuviškąja romano istorija. Kitų tekstų autoriai ir herojai – kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus ir prof. Dovilė Budrytė – pateikia savo požiūrį į „Džiungles“ ir emigraciją.

Toliau skaityti „Lietuviai Čikagos džiunglėse“

Židiniai ir žmonės

1910 m. lapkričio 24 d. Igliaukoje, Marijampolės valsčiuje, gimė Viktoras Katilius – prozininkas, vertėjas, kritikas. 1928 m. Lietuvos universitete pradėjo studijuoti mediciną, tačiau netrukus pasirinko humanitarinius mokslus. 1937 m. baigė Humanitarinių mokslų fakultetą. Universiteto ir tarpukario Lietuvos literatūrinio gyvenimo atmosfera atsiskleidžia jo atsiminimų knygoje „Židiniai ir žmonės“. Siūlome kelias ištraukas:


„Nebus, daktarėli, iš tavęs daktaro, nebus…“ — anatomikume kartą man tarė prof. J. Žilinskas — krasniologas ir anatomas, apžvelgęs mano psichofizinį tipą ir kiaušą. Aš ir pats tai žinojau: savo kambarėlyje formalinu persikvėpusiais drabužiais po senovei rašinėjau eiles arba varčiau V. Mykolaičio-Putino paskaitų užrašus. Pjaustinėti lavonus man nebuvo atkaru; visus pirmųjų metų mediko egzaminus aš taip pat išlaikiau; vadinas, jei visa tai mečiau, tai priežastys buvo kaip tik tos, kurias manyje įžiūrėjo prof. J. Žilinskas.


Norėtųsi pasakyti atvirai: mes buvom blogi studentai — studentai su įsivaizdavimu. Daug kas iš mūsų buvome tiesiog nedisciplinuoti ir išbjurę (gal dėl to nestigo ir vadinamųjų „amžinųjų studentų“, ypač humanitarų fakultete). Liberalaus kontroliavimo sąlygomis mes menkai lankydavome paskaitas, erzindavome profesorius atviru apsileidimu, jausdavomės mokymosi pareigos nesaistomais autonomais ir dėl to nepasiėmėm iš profesorių tiek, kiek būtume galėję. Prof. G. Študerus kartą, supykęs dėl mano nepasiruošimo, ne tik nedavė semestrinio kolokviumo parašo, bet nubloškė mano studijų knygelę į grindis ir ėmė klykti.

Toliau skaityti „Židiniai ir žmonės“