„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Paulius Širvys. A. Sutkaus nuotr. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas

Žibuoklės įamžintos ne vienoje dainoje ir eilėraštyje. Žibuoklių atspindžiai regimi Kazio Binkio („Žibuoklių kvapas ore plauko, / Nors pievoj jų ir nematyti.“), Henriko Radausko („O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles. / Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!“), Salomėjos Nėries („Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.– / Tik skriskim kartu su pavasario vėju, / Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.“) eilėse. O kaip žibuoklės susijusios su poetu Pauliumi Širviu?

Bene paprasčiausias atsakymas būtų kūryba. Iš tiesų, vienas P. Širvio eilėraštis virto plačiai žinoma daina, liaudyje vadinta „Žibuoklių valsu“. Galima sakyti, anoks čia stebuklas. P. Širvio poezijos melodingumas, sąryšis su muzika pastebėtas ne kartą. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas aptardamas P. Širvio poeziją teigė: „Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo <…>“[1]. P. Širvio eilių melodingumą akcentavo ir poetas Marcelijus Martinaitis, svarstęs: „Turint mintyse poeto populiarumą, lyrikos dainingumą, kyla pagunda parinkti jam vietą tarp klasikų, sukūrusių savotišką lietuvių romansinę lyriką. Nebus per stipru pasakyti, kad Paulius Širvys tikrai paliko šios lyrikos šedevrų, tokių skaidrių, lyg pačių žmonių būtų išdainuoti“[2].

Toliau skaityti „„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas”