Savo naujoje, šeštoje, knygoje „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ (Tyto alba, 2017) Rūta Oginskaitė kviečia žvilgtelėti į vieno iš žymiausių Lietuvos rašytojų Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, kūrybą ir amatą, šeimos ir žydų tautos likimus. Pasak autorės, rašydama knygą, ji stengėsi, kad skaitytojas pasijustų esąs Grigorijaus ir Olgos Kanovičių namuose. Lietuviškai, su išsprūstančiais žydiškais, rusiškais posakiais ir kartais ne visai lietuviška tvarka sudėliotais žodžiais 87 metų rašytojas pasakoja apie savo ilgametę kūrybą, o jo bendraamžė žmona Olga papildo jį jautriausiomis detalėmis, citatomis ir čia pat deklamuojamomis tekstų ištraukomis.
„Metų knygos rinkimuose“ knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“ nominuota „Publicistikos ir dokumentikos“ kategorijoje. Jos pristatymas vyks lapkričio 20 d. 18 val. Renginių erdvėje (III a.). Plačiau apie renginį >>
Nežinau, kaip išvengiau pavojaus likti nevykusiu poetu arba poetu, kuris išstena eilėraščius. Rašiau taip, kaip man po mano knygelės patarė Aldona Liobytė: apie tai, ką pažįstu ir kas man brangu. Apie savo senelę. (…)
Taigi, pirmieji, kurie padrąsino mane rašyti apie žydus, – visi buvo lietuviai.
Girdėjau per savo karjerą žydų priekaištų: labai liūdnai pasakoji, nėra Šolom Aleichemo humoro. Atsakydavau, kad esu rašytojas po Osvencimo.
Visi mano romanai, o jų nemažai, iš tikrųjų yra vienas pasakojimas apie tuos pačius žmones. Tai klodas gyvenimo, kurį pažinojau nuo mažens, man nereikėjo nieko išgalvoti.
Viešai esu tą sakęs ir dabar sakau: rašydamas galvojau apie apiplėštą, apvogtą žydų auditoriją, kuri nežino nei savo pradžios, nei pabaigos, nežino, kas yra žydų gyvenimas.
Rimta proza reikalauja labai stiprios sėdynės.
Žodis galingas, ypač jei liečia tuos, kurie tau atrodo ne taip gyvenantys arba geriau už tave gyvenantys, arba neteisingai gyvenantys.
Man neišeina iš galvos senelės žodžiai: „Musė žiūri į mus ir galvoja, kad mes esam didelės musės, kurios neskraido, bet turi jėgą.“
