Pirmąją teksto dalį rasite čia >>
Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš žymaus tarpukario advokato, politiko, visuomenės ir kultūros veikėjo Zigmo Toliušio (1889–1971) atsiminimų. 2023 m. visuomenei pristatyta atsiminimų pirmoji dalis, šiuo metu rengiamas antrasis tomas, kuriame atsiskleidžia beišnykstantis tarpukario Lietuvos bajorijos ir dvarų kultūros pasaulis. Šį kartą – pasakojimas apie Vladimirą Zubovą, ryškų istorinį pėdsaką Lietuvoje palikusios grafų giminės atstovą, buvusį Ginkūnų dvaro savininką.
„Pas savo gimnazijos ir universiteto draugą Jurgį Bylą (1890–1946), gyvenusį Kaune, aš kartą susitikau ir susipažinau su senuoju Vladimiru Zubovu[1] . Tai buvo apie 1924–1925 metus. Byla buvo tuomet kariuomenės teismo prokuroru. Zubovas, neaukšto ūgio senis, darė labai malonų įspūdį. Jis gerai kalbėjo lietuviškai, buvo pažangaus nusistatymo žmogus, ir gyvai interesavosi Lietuvos gyvenimu «bei jos» reikalais. Jį visi vadino senuoju Zubovu, kad atskirti nuo jo sūnaus irgi Vladimiro, kuris nieku ypatingu nepasižymėjo. Zubovai, tiek tėvas, tiek sūnus, gyveno savo žemės reformos apkarpytuose dvaruose, Šiaulių apskrity, ir buvo žinomi, kaipo pavyzdingi ūkininkai.
[…]
Ilgus metus mokytojavusi Zubovo Ginkūnų dvare, kurį Zubovas atidavė savo dukteriai[2] ir žentui Fledžinskiams[3], Liuda Tomkytė[4] papasakojo girdėjusi šį epizodą iš Zubovo gyvenimo. Dar praėjusiojo amžiaus gale Zubovas vežęs kartą į Šiaulius socialistinės uždraustos literatūros transportą. Kokiu tai būdu žandarai sužinoję, kad traukiniu, kuriuo važiavęs Zubovas, vežama nelegalinė literatūra, todėl jie tikrinę ir kratę visus traukinio keleivius ir jų bagažą. Kai žandarai įėję į pirmos klasės kupe, kuriame važiavęs Zubovas ir kur lentynoje gulėjęs jo čemodanas su literatūra, Zubovas visai nesusijaudinęs ir nenustojęs šalto kraujo. Žandarų klausiamas Zubovas parodęs kas esąs ir išvardinęs visus savo titulus. Žandarai nusilenkę Zubovui ir pasišalinę, nepareikalavę atidaryti čemodano. Jiems, suprantama, ir į galvą negalėjo ateiti mintis, kad stambus dvarininkas grafas Zubovas galėjo gabenti revoliucinę literatūrą. Zubovas būdamas gyvenime dideliu demokratu ir nemėgęs tituluotis, vėliau juokavęs, kad jo grafiškas titulas išgelbėjęs jį nuo kratų ir didelių nemalonumų.
Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”