Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Balandį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pratęsė renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“, pakviesdama į paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Paskaitą perskaitė Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja prof. Sigutė Radzevičienė, knygos „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ autorė.
Prof. S. Radzevičienės paskaitos GARSO ĮRAŠAS: https://www.youtube.com/watch?v=pCbn_SF5beU
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka tęsia renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ ir balandžio 21 d., penktadienį, 17 val. kviečia į Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos, literatūrologės prof. Sigutės Radzevičienės paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos Bendradarbystės erdvėse / HUB‘e (3 aukštas).
IGNAS ŠEINIUS (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorius, rašęs lietuvių ir švedų kalbomis. Geriausiai žinomas kaip romano „Kuprelis“ autorius. Šeinius buvo garsus žmogus ne tik dėl literatūrinės veiklos – daug metų užėmė įvairius diplomatinius postus. Šeiniaus vardas, kaip ir jo dramatiškas likimas, žymi unikalų XX amžiaus fenomeną: kūrėjo tapsmą dviejų kultūrų, lietuvių ir švedų, kontekste. Prof. Radzevičienės paskaita kviečia susipažinti su Lietuvai svarbių archyvinių šaltinių apžvalga ir pasvarstyti keliamų istorinių hipotezių klausimais.
1889 metų balandžio 3 dieną Šeiniūnuose, Širvintų valsčiuje gimė Ignas Jurkūnas, mums geriau žinomas Igno Šeiniaus vardu. Jis buvo ne tik lietuvių, bet ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas. Literatūrinę karjerą Ignas Šeinius pradėjo 1910 m. „Vilties“ dienraštyje rašydamas trumpus feljetonus. Žinomiausias I. Šeiniaus kūrinys yra romanas „Kuprelis“ (1913 m.) – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Šis rašytojas vienas pirmųjų lietuvių prozininkų atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma.
1915 m. Ignas Šeinius pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, tad per metus laiko gerai išmoko švedų kalbą. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1917 m. išleido pirmąją knygą švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą Šeiniui palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff, kartu susilaukė sūnaus Irvio.
1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, rašytojas grįžo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę ir ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Deja, lietuviškai Ignas Šeinius daugiau neberašė, sekantys jo kūriniai buvo išleisti švedų kalba: „Raudonasis tvanas“ („Den röda floden“, 1940 m.), parašytas iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos (tai meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje), iškiliausias romanas „Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.). Šitokia dviejų kultūrų sampyna XX amžiaus pirmoje pusėje buvo fenomenas. „Kiek mūsų Šeinius išties tapo švediškas, o kiek švedų Scheynius išliko lietuviškas?“ – klausia lietuvių ir švedų kultūros ryšių tyrinėtoja Sigutė Radzevičienė.
Tėvo pėdomis sekė ir sūnus Irvis – švediškai kalba jo kūriniai lietuviška tematika – autobiografinis romanas „Šiaurės Lotynija“ bei eileraščiai „Lietuviška išmintis“.
Kviečiame pažinti šį dvikultūrinį literatūros fenomeną Lituanikos skaitykloje.