„Auksinė kaukė“ – garbingiausias Rusijos teatro apdovanojimas. Šiais metais eksperimento kategorijoje jam pasiūlytas jaunos, 27-erių metų, režisierės Karolinos Žernytės spektaklis akliesiems „Gegužės naktis“ pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą. Premijų laureatai paaiškės balandį. Todėl kol kas su menininke kalbamės apie pojūčių teatrą ir veiklą užsienyje.
Kaip vyksta pojūčių teatro spektakliai?
Į sceną kviečiame tiek dalyvių (jais gali tapti aklieji arba regintieji užrištomis akimis), kiek yra aktorių. Tai – svarbi detalė, nes toks kiekis žmonių pilnavertiškai pajunta spektaklį ir jaučiasi saugūs. Jie patiria siužetą ir personažų charakterius per garsą, lytėjimą, kvapą, judinamas kėdes, netgi skonį. Mūsų lėlės labai savotiškos: žmogaus vaizduotė pati jas susikuria, pačiupinėjus tik detalę – švelnią katės uodegą ar dvokiančią senio barzdą. Toliau skaityti „Pojūčių teatras tarp Rytų ir Vakarų”
Lituanikos skyrių pasiekė Maskvos leidykloje išleista teatrologės Olgos Malcevos studiją „Eimunto Nekrošiaus teatras (Poetika)“. Knygą recenzavęs kritikas Jurijus Barbojus pratarmėje atkreipė dėmesį į antraštėje esantį žodį „poetika“. Studijoje nagrinėjamas E.Nekrošiaus meninis pasaulis: žvelgiama į pagrindinius režisieriaus spektaklių kompozicijos principus, vaidybą, režisūrinę kalbą, didelė reikšmė skirta prasmių kūrimui. Teatrologė remiasi režisieriaus kūrybos visuma.
Nuo 1962 metų Kovo 27-ąją yra minima tarptautinė teatro diena. O pats teatras virpina žmonių širdis jau daugiau nei 2000 metų – graikų drama atsirado dar VI a. pr. m. e. iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Tuo laikotarpiu teatras buvo šventas reikalas – vaidinimais graikai pagerbdavo dievą.