Gabrielė Gedo
,,Dvidešimt dviejų kalbų išmanymas parodo svarbą, tikrą šios puikios ir nepamirštamos moters svarbą“, – taip baigiasi Ispanijos laikraščio ,,El país“ pranešimas, kad birželį mirė išeivijos lietuvė Birutė Ciplijauskaitė.
Ciplijauskaitė, pasaulinio lygio ispanų literatūros specialistė, gimė Kaune 1929 m. Su mama ir seserimis pabėgo į Vokietiją per Antrąjį pasaulinį karą. (Jos tėvas jau buvo miręs prieš metus, kai jai tebuvo 13 ar 14 metų.) Vokietijoje Ciplijauskaitei teko dirbti ginklų fabrike iki pat karo pabaigos. Po karo mokėsi Tiubingeno lietuvių gimnazijoje, kurioje Alfonsas Nyka-Niliūnas buvo vienas iš jos mokytojų. Jis, kaip kiti Ciplijauskaitės mokytojai, pastebėjo, kokia gabi mokinė ji buvo, ypač kalbų srityje. Paskui studijavo Tiubingeno vertėjų aukštojoje mokykloje, kur išmoko prancūzų kalbą. 1949 m. Ciplijauskaitei teko su seserimi keliauti į Kanadą, kur ji dirbo tarnaite. Po vienerių metų, išmokusi anglų kalbą ir laimėjusi konkursą, tapo sekretore. Tuo metu ji taip pat tęsė savo studijas Monrealio universitete. Dar Lietuvoje Ciplijauskaitei labai gerai sekėsi muzika, tad svarstė, ar ją ir studijuoti, bet pagaliau nutarė tęsti kalbų studijas. Vėliau, keliaudama po Prancūziją, užsuko į Ispaniją paklausyti kelių paskaitų. Ten susižavėjo ispanų kalba, literatūra ir kultūra. Persikrausčiusi į JAV 1957 m., Ciplijauskaitė parašė ir apgynė ispanų literatūros disertaciją tuometinių poetų vienišumo tema Bryn Mawr College ir pradėjo dėstyti ispanų literatūrą Madisono universitete, kur ji tapo profesore (,,full professor“) ir pasiliko daugeliui metų. Po penkerių metų profesorės vietoje ji tapo pirmąja moterimi, kuriai buvo suteiktas universiteto prestižinis John Bascom įvertinimas. Skaitė paskaitas tiek kituose JAV universitetuose, tiek visame pasaulyje.
Nors daugiausia nagrinėjo ispanų literatūrą, Ciplijauskaitė niekada neužmiršo savo lietuviškų šaknų. Ji vertė lietuviškus eilėraščius į ispanų ir prancūzų kalbas, kad daugiau pasaulio žmonių galėtų susipažinti su lietuvių literatūra. Taip pat vertė ispanų ir katalonų kalbų kūrinius į lietuvių kalbą. Jai labai rūpėjo ir moterų pasiekimai, tad gilinosi į moterų rašytojų veiklą ir apie jas rašė. Rėmė studentus: kiekvienais metais sumokėdavo už Vytauto Didžiojo universiteto studento/ės ispanų kalbos kursus Ispanijoje ir įkūrė Lietuvos istorijos doktorantūros studentams stipendiją. Apskritai, labai mėgo keliauti po pasaulį, vis mokėsi ir tobulėjo, vystė galvoseną.
Gerai išversti poeziją – tai vienas iš pačių sunkiausių vertėjo darbų. Ciplijauskaitė pati aiškino, kad ypač sunku išversti lietuvių poeziją, nes joje daug subtilių aliuzijų ir stiliaus pasirinkimų, kuriuos suprasti reikia daug konteksto. Ciplijauskaitė vis vien sėkmingai priėmė šį iššūkį, nes jai rūpėjo, kad nelietuviai susipažintų su lietuvių literatūros turtu. Sudarė Lietuvos poezijos rinkinį ispanų kalba, ,,Voces en el silencio: Poesía lituana contemporánea” (,,Balsai tyloje: dabartinė lietuvių poezija”). Kad ispaniškai kalbantiems skaitytojams būtų lengviau suprasti lietuvių literatūros raidą, Ciplijauskaitė lygino kai kuriuos įvykius Lietuvos istorijoje ir jų įtaką lietuvių literatūros krypčiai su panašiais istoriniais įvykiais ir literatūros kryptimis Ispanijoje. Ji taip pat aiškino skirtumus tarp poezijos, rašytos išeivijoje ir Sovietų Lietuvoje. Įžvelgė, kad tarp išeivijos rašytojų ,,iškyla rūpestis dėl žodžio išlikimo – tai yra bendras išeivių fenomenas“. Ciplijauskaitės išversti eilėraščiai ispaniškai skaitantiesiems kantriai, išmintingai ir gražiai parodo žvilgsnį į Lietuvos literatūrą ir istoriją – į šalies iššūkius, kančias, kalbos grožį. Galiausiai, pačios Ciplijauskaitės žodžiais, lietuviams ,,rašymas simbolizuoja išsigelbėjimo būdą – nėra tik kažkoks žaidimas“.
Žinoma, Ciplijauskaitės darbai susiję ne vien tik su vertimu. Ji taip pat rašė akademines knygas ispanų kalba įvairiomis temomis. Knygoje ,,La novela femenina contemporánea (1970-1985): hacia una tipología de la narración en la primera persona” (,,Modernus moteriškas romanas (1970-1985): apie pasakojimo pirmuoju asmeniu tipologiją“) ji bando išsiaiškinti ir analizuoti, ar iš tikrųjų yra kažkokia moterų literatūra, ir kokia ji yra. Ciplijauskaitė aiškina, kad ,,galų gale, mano pirmas tikslas buvo tyrinėti, kaip buvo sukurtas naujas rašymas – moterų literatūra, sąmoningai moters rašyta (bet kurios dėmesio centras nebūtinai feministinis)“. Knygoje, naudodama įvairius tekstus, tyrinėja moterų literatūros evoliuciją. Ji neprieina prie tikslios išvados, nes, Ciplijauskaitės nuomone, labai sunku tokį žanrą apibrėžti. Ji teigia, kad ,,moterų literatūros sritis apima tai, prie ko nelengva priskirti reikšmes, nelengva aiškinti”.
Tokia buvo Ciplijauskaitė – nuostabi moteris. Būdama ketverių, pati išmoko skaityti, iš kitos pusės stebėdama ant stalo padėtus sesers namų darbus. Profesinėje srityje jai teko dirbti sunkiau, nes buvo ir moteris, ir užsienietė, bet ji buvo apdovanota Ispanijos prestižine Alfonso X Išmintingojo premija (,,Encomienda de Alfonso X el Sabio”). O gal tinkamiausius paskutinius žodžius rasime Henriko Nagio eilėraštyje, kurį Ciplijauskaitė išvertė į ispanų kalbą:
Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys…
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk –
ir lauk.
Teksto autorė Gabrielė Gedo studijuoja ispanų kalbą ir literatūrą Williams College (JAV). Šią vasarą stažuojasi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pagal LISS (Lietuvių Išeivijos Studentų Stažuotė) programą.