Turbūt pirmą kartą savo gyvenime taip intensyviai ir iš karto perskaičiau visą savo poeziją, tarsi atlikdamas paskutinę jos apžiūrą, prisimindamas kiekvieno eilėraščio atsiradimo „istoriją“, mintyse atkurdamas visus variantus, taisymus, net įspūdį, dažniausiai negatyvų, pirmą kartą jį atspausdinus. Tatai truko keturias dienas ir mane taip žiauriai išsėmė, kad aš jaučiausi lyg būčiau likęs be kūno ir kraujo, – kaip sausas tuščiaviduris žiedas; bet kartu nuplovė ir atvėrė akis, tarsi primindama, kad ji (poezija) kaip buvo, taip ir tebėra vienintelis ir paskutinis mano žodis. / 2001, liepos 22 d. /
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai, 2001-2009 ir papildymai, 1940-2000. Vilnius, 2009, p. 33
Miela prisijungti.
Džiaugiamės, kad skaitote.