Parengė Dalia Cidzikaitė
Matas Šalčius, garsusis žurnalistas, lietuvis keliautojas, o kai kam – tikras pramuštgalvis ir nuotykių ieškotojas, nestokojo humoro jausmo. Reikia įrodymo? Štai Šalčiaus fonde (Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje) rastas graikų kalba parašytas dokumentas. Kadangi graikų kalba neskaitau ir nekalbu, pagalbos kreipiausi į jau ne vienerius metus Graikijoje gyvenančią ir puikiai graikų kalbą mokančią draugę.
Pirmasis iš Graikijos atėjęs laiškas konstatavo štai ką:
Vertimas pažodžiui, neieškant žodžių reikšmių laiko kontekste [būtų toks – D. C.]
Diktatoriaus įsakymas
Protokolo numeris 20
Mes, Pamparapam prezidentas ir diktatorius, suteikiame garbės nario titulą šviesiajam Matui Šalčiui, pritariant tituluotiesiems bei rango tarnautojams, ir skelbiame paparapam novicijų Antonio Pekvicio [Antaną Pošką – D. C.] Lietuvos mega (didžiuoju – vert. pastaba) moderatoriumi, ir juos abu paskiriame rango nešiotojais (tarnautojais? – vert. pastaba). [Apie tai] nurodoma paskelbti pirmame bendrajame susirinkime ir pridėti p. p. p. emblemas.
Atėnai, sausis 1930
Mega magistras prezidentas ir diktatorius v. g. antspaudas ir parašas (? – vert. pastaba)
Iš pradžių į mano atsiųstą dokumentą pažiūrėjusi rimtai, mano draugė suko galvą dėl to „vieno nežinomojo“. Kas tas „pamparapam“, klausė ji tame pačiame laiške. Šitas žodis yra ir emblemoje, ir tekste, kuriame aptariami ir nustatomi ryšiai tarp jame minimų žmonių ir taip vadinamų „pamparapam“. Gal tai kokia nors brolija, draugija, o gal, spėliojo ji – masonai?
Masonai?!!! – sureagavau aš. Darosi įdomu. Draugė pažadėjo dokumentą parodyti draugui graikui, turinčiam ne tik filologinį išsilavinimą, bet ir tyrinėjančiam masonus. Ilgai atsakymo laukti nereikėjo. „Naujienos nemasoniškos, – pradėjo ji savo laišką. – Kitaip dokumento herbe būtų nupieštas skriestuvas ir pasirašytų mokytojas, o ne magistras.“ Pasak jos draugo, magistras vadovauja ordinams ir brolijoms. O Šalčiaus atveju „pamparapam“ galėtų būti ironiškas juokas, jei ne rimtokas jojo pateikimas: su visu herbu „Tegyvuoja Graikija ir Pamparapam“. Beje, geriau įsižiūrėjus, herbe matyti ne kas kitas, o Panas, Dioniso – vyno, švenčių ir teatro dievo – palydovas. O virš herbo pavaizduotas bokalas. Žodžiu, Šalčius ir Poška (tarp graikų žinomas dar kaip Antonio Pekvicio) 1930 metais lankydamiesi Graikijoje pateko į Linksminkimos broliją ir labai smagiai ten leido laiką.
Nors iš visų mūsų masoniškų paieškų išėjo šnipštas, smagu žinoti, kad du garsiausi 20 amžiaus lietuviai keliautojai bent trumpam buvo tapę ir Pamparapam brolijos Graikijoje nariais. Nors ką gali žinoti, gal ta narystė jiems suteikta amžiams?