Parengė Silvija Stankevičiūtė
Rašytoja, žurnalistė Zita Čepaitė Londone gyvena nuo 2006-ųjų. Z. Čepaitė rašo straipsnius bei apžvalgas įvairiems leidiniams Lietuvoje. Ji taip pat ir Jungtinės Karalystės leidžiamo savaitraščio „Infozona“ redaktorė. 2012–2015 m. ėjo Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas. Parašė novelių rinkinį, apysaką, kelis romanus, esė, apsakymų rinkinį. Bene daugiausia dėmesio sulaukę kūriniai – „Neapšviestas kelio ruožas“, „Emigrantės dienoraštis“.
Zitos Čepaitės prozoje gvildenamos šių dienų visuomenėje aktualios socialinės problemos, ribinės ir trauminės patirtys, politinių, ekonominių, socialinių pervartų įtaka žmogui. Pagrindinės herojės, istorijų pasakotojos – moterys. Z. Čepaitės kūryboje randame pavaizduotus visus moters gyvenimo tarpsnius: paauglės mergaitės – studentės – subrendusios, amžiaus krizę išgyvenančios moters – Anapilin palydimos motinos.[1] Ne viename romane dėmesio centre atsiduria sudėtingi žmonių tarpusavio santykiai ir jų paliekamos žaizdos, greta jų kruopščiai fiksuojant tam tikros socialinės terpės aplinką, kasdienybės bruožus.
2010 m. į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką patekusioje Z. Čepaitės knygoje „Emigrantės dienoraštis“ atskleidžiama dar viena aktuali patirtis – emigrantiškas gyvenimas ir emigranto savijauta. Pasak autorės, apie šiuos dalykus prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad jos pačios gyvenime gausu emigrantiškos patirties, bet ir dėl savito Lietuvoje likusiųjų žvilgsnio į emigravusius tautiečius. Rašytojos teigimu, Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais; nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais.
Kūrinys su paantrašte „esė“ suskirstytas į daugybę dalių, liudijančių emigranto gyvenimo realijas ir sunkumus. Pavadinimai žemiški ir gana buitiški: „Lietuviški kištukai ir angliški lizdai“, „Pirmabangiai, antrabangiai, kitabangiai“, „Kiekvienam lietuviui savas „babajus“, „Emigrantiškos rizikos zona“ ir kiti. Tekste nėra gilios asmens psichologinių būsenų kaitos analizės bei apmąstymo atspindžių. Kūrinys veikiau panašėja į dienoraštį, užrašus, kasdienybės protokolavimą ir faktų fiksavimą. Pasak Lilės Totorytės: „Tekstas dinamiškas, lengvai skaitomas ir suvokiamas; paskanintas nuotykiais, intrigėlėmis, kriminalinėmis istorijėlėmis, su šiek tiek pikantiškumo prieskonių ir paslapčių“[2]. Per vieno žmogaus istoriją atsiskleidžia gana platus socialinis kontekstas: nuo pirmųjų laimės ieškotojų kelionių į užsienį prieš daugybę metų iki asmeninės autorės patirties.
Knygoje rašoma apie emigranto tapatybės problemas, rūpesčius, apie elementarų žmogiškumą ir sąžinę. Įdomu, jog asmens tapatybės suvokimas nėra paremtas tradicinį suvokimą grindžiančiais atramos taškais: kalbos, šalies istorijos, savo tautos dėmenimis. Pasak Rimos Bertašavičiūtės, pasakotojai svarbu: būti tinkamai apsirengusiai, gyventi socialiai priimtinoje vietoje, atitikti amžiaus stereotipus, būti tinkamoje aplinkoje (tautybės, odos spalvos atžvilgiu).[3]
Panaši, emigracijos kasdieną bei sudėtingus žmogiškus santykius fiksuojanti, tematika atliepiama romane su aiškia geografine nuoroda: „Londono vėjas“. Knygoje dėmesio centre atsiduria lietuvė Goda, išvažiavusi į Londoną ieškoti ją apvogusio mylimojo. Paieškų metu herojė susiduria su vaikystėje ar studijų metais sutiktais žmonėmis ir įsivelia į šešėliniais verslais besiverčiančių nusikaltėlių pinkles. Tai kūrinys, turintis ir detektyvinio, ir žurnalistinio romano elementų. Romano veiksmas vyksta Londone, tačiau nuolat sugrįžtama į praeitį, apimančią įvairius veikėjų gyvenimo tarpsnius Lietuvoje.[4] Pasak prof. dr. Dalios Kuizinienės, Z. Čepaitei šiame romane nėra svarbu įvardyti savo santykius su lietuviškąja bendruomene, išsakyti tautiečių gyvenimo svetur patirtis.[5] Ji aprašo daugiakultūrę Londono emigrantų publiką bei jos kasdienybę: rašo apie kontrabandą, prostituciją, vaikų išnaudojimą. Romane aprašomų personažų tapatybė sunkiai nusakoma, visi jie kuria posovietinio pasaulio marginalų paveikslą[6].
Savitai tapatybę interpretuoja ne tik Z. Čepaitės sukurti personažai. Apie lietuvišką tapatybę ir asmeninį jos supratimą rašytoja antologijoje „Egzodika“ rašė: „Esu žemaitė Londone. Žemaite save vadinu ne dėl to, kad gimiau pietiniame Žemaitijos pakrašty, o dėl prigimtinio užsispyrimo nesiduoti suvirškinama, nesvarbu, kokioje epochoje ir kokiame krašte gyvenčiau. Manau, kad nenoras būti suvirškinta, t. y. tapti uolia ir paslankia kitų įgeidžių vykdytoja, nuo pat mažumės brėžė manąja dvasios trajektoriją.“ Asmeninės žmogaus savybės, charakterio bruožai nustelbia lietuvybės ir lietuviškumo raišką.
Z. Čepaitės kūryboje atsigręžiama ne tik į emigrantiškas patirtis, individo išgyvenimus, bet ir visai tautai skaudžius bei įsimintinus įvykius. Romano „Paveikslas“ veiksmas prasideda tragišką Sausio 13-osios naktį. Visų dėmesys sutelktas į tragiškus įvykius prie televizijos bokšto, o dvi draugės – Vaiva ir Gema – ligoninėje budi prie sunkiai sergančios garsios dailininkės, Vaivos motinos, lovos. Abi merginos įsimylėjusios tą patį vyrą – žurnalistą Hubertą Grosą, atvykusį iš Londono rašyti straipsnių apie įvykius Lietuvoje. Romano pasakojimas apima nemažą laiko atkarpą – pirmoji dalis skirta pirmųjų Nepriklausomybės metų aktualijoms, antrojoje veiksmas vyksta jau globalioje Lietuvoje, pagrindinei veikėjai Gemai vis grįžtant mintimis į sovietmetį[7].
Ne vienoje Z. Čepaitės knygoje nuskamba gyvenimo–kalėjimo, gyvenimo–kovos metafora[8]. Jos herojės dažnai jaučiasi pakliuvusios į užburtą blogio ratą: neapkęsdamos savęs ir pasaulio, jos pačios įsitraukia į pykčio, neapykantos dauginimą. Tai ypač ryšku dokumentinės prozos kūrinyje „Neapšviestas kelio ruožas“. Tai tarsi diptichas, susidedantis iš nelaisvės zonos istorijų ir laisvės zonos patirčių. Pastaroji susijusi su autorės išgyvenimais patyrus mylimojo išdavystę. Pradėjusi rašyti knygą autorė manė, kad mylimos moters patirtis bus kaip kontrastas kalėjime atsidūrusioms nelaimėlėms. Bet viskas pasisuko kitaip. Atrasti žodžius papasakoti savo išgyvenimams buvo sunkiausia užduotis. Knygoje aprašomi nuteistų moterų išgyvenimai: trauminės vaikystės patirtys, kur tos moterys augo, jų išgyvenimai, kokiais keliais atėjo iki nusikaltimo, kaip jį įvykdė ir jaučiasi būdamos Panevėžio pataisos namuose.
Autorė kruopščiai fiksuoja apie dešimties moterų (pakeisti tik jų vardai) istorijas, apipindama jas socialiniu kontekstu, tiksliai aprašydama buitinę aplinką, papildydama pasakojimus psichologinėmis refleksijomis, ieškodama nusikaltimų motyvacijos, nenusisekusio gyvenimo priežasčių.[9] Pasak literatūrlogo Regimanto Tamošaičio, empirinė medžiaga, tikri gyvenimo faktai, sensacingus laikraščių bei žurnalų puslapius primenantys pasakojimai knygoje tampa egzistenciškai prasminga, nuoseklia ir užbaigta istorija[10]. Įvairūs moterų balsai, jų individualūs pasipasakojimai susijungia į universalią moters likimo temą.
Pokalbiai su rašytoja:
Laisvė Radzevičienė, Zita Čepaitė: „Man neišeina gyventi mele“, in: 15min.lt, 2011 m. spalio 27 d., internetinis išteklius: <https://www.15min.lt/vardai/naujiena/lietuva/zita-cepaite-man-neiseina-gyventi-mele-1050-176921>.
Rašytoja Zita Čepaitė: apie naują knygą, gyvenimą užsienyje ir emigrantus, in: 15min.lt, 2011 m. saplio 4 d., internetinis išteklius: <https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-zita-cepaite-apie-nauja-knyga-gyvenima-uzsienyje-ir-emigrantus-286-173023>
Mindaugas Jackevičius, Zita Čepaitė: Kodėl britai namų tvarkytojas gerbia, o už britų ištekėjusios lietuvės jas laiko tarnaitėmis, in: Delfi.lt, 2014 m. vasario 25 d., internetinis išteklius: <https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kodel-britai-namu-tvarkytojas-gerbia-o-uz-britu-istekejusios-lietuves-jas-laiko-tarnaitemis.d?id=64114560
[1] Asta Stoškuvienė, Moteriškosios tapatybės paradoksai Zitos Čepaitės kūryboje, Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010, p. 9.
[2] Lilė Totorytė, Dar vienas dienoraštis be datų – Zitos Čepaitės „Emigrantės dienoraštis“, in: 15min.lt, 2011 m. spalio 11 d., internetinis išteklius < https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/dar-vienas-dienorastis-be-datu-zitos-cepaites-emigrantes-dienorastis-286-174134>.
[3] Rima Bertašavičiūtė, „Tapatybės nustatymas“: šiuolaikinė lietuvių eseistika kaip sąmoningumo trajektorija, daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018, p. 111–112.
[4] Dalia Kuizinienė, Tarp refleksijos ir nuotykio: lietuvių migrantų pasakojimai, in: OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, 2016, nr. 2 (22), p. 111.
[5] Ten pat.
[6] Ten pat.
[7] Renata Šerelytė, Suklastotas stebuklas, in: Metai, 2016, nr. 3.
[8] Asta Stoškuvienė, Moteriškosios tapatybės paradoksai Zitos Čepaitės kūryboje, Magistro darbas, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010, p. 49.
[9] Regimantas Tamošaitis, Tamsiojo gyvenimo kronikos (Z. Čepaitės „Neapšviestas kelio ruožas“), in: Metai, 2006, nr. 4.
[10] Ten pat.