Šį pavasarį Vilniuje įvykęs pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.
Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė, kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“
Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja – ir galbūt perskaityti praleistus interviu.
M. M. De Voe
„Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“
Anna Halberstadt
„[Jungtinėse Valstijose] trečiosios bangos imigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos sudaro labai sėkmingą grupę: jie buvo dar gan jauni, išsilavinę (daugiau kaip 50 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą) ir motyvuoti, nepaisant sunkumų – skurdo, fizinio darbo, mokymosi naktimis ir t. t.
Ketvirtoji banga, atvykusi po perestroikos, problemiškesnė – daug žmonių išvyko vedami to, ką aš vadinu negatyviąja motyvacija: jie bėgo nuo Černobylio katastrofos, nacionalinių konfliktų (pavyzdžiui, armėnai iš Baku) arba buvo paskutiniai, likę Sovietų Sąjungoje po to, kai jų šeimos išvyko; buvo žmonių, kurie atkeliavo su sergančiais vaikais ir giminaičiais tikėdamiesi, kad čia pavyks pagydyti chroniškas sveikatos problemas.“
Kristina Sabaliauskaitė
„Kartais juokauju, kad, kalbant metaforiškai, Lietuva ir Vilnius – man kaip tėvas ir mama, juos turi vienus, ir jų niekas niekada nepakeis, Lenkija man yra tarsi tokia kultūrinė močiutė dėl mano šaknų ir Abiejų Tautų Respublikos kultūrinio palikimo, Prancūzija ir Paryžius yra kaip pirmas meilužis (esu frankofilė, be to, ir pirmas Vakarų didmiestis, kuriame šiek tiek ilgėliau, kelis mėnesius gyvenau miesto ritmu, buvo Paryžius), o Londonas man yra kaip profesorius – jo nepasirinkau, pas jį pakliuvau, bet šis miestas man labai daug davė ir suformavo mane kaip asmenybę. Išmokė mane be galo sunkiai, daug ir šiek tiek kitaip nei Lietuvoje dirbti, negailestingai susidėlioti prioritetus. O kartu – siekti labai ambicingų svajonių, nebijoti kūrybiškai rizikuoti.“
Antanas Šileika
„Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko atsitraukęs vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai, ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.“
Jutta Noak
„Drąsiai galiu teigti, kad būdama Lietuvoje romanų „Petitio“ ir „Raudonos pelytės“ gal išvis nebūčiau parašiusi, nes niekada nerašau tarsi iš nieko. Neįmanoma atkurti gyvenimo iš nieko. Susitikimai Vokietijoje su panašaus likimo žmonėmis suteikė drąsos ištraukti iš stalčiaus lapus su užmetimais, prikelti glūdinčius pasąmonėje prisiminimus ir užrašyti.“
Jolita Herlyn
„Su šeima persikėlus gyventi į Vokietiją, man buvo labai sunku. Pirmiausia todėl, kad nemokėjau nė žodžio vokiškai, neturėjau draugų ir staiga iškritau iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Dabar suprantu, kad knygų rašymas išgelbėjo mane nuo besiartinančios depresijos. Aš vytau kaip į svetimą dirvą persodintas augalas. Knygos man nutiesė tiltus į Lietuvą ir sugrąžino į tėviškę.“
Laima Vincė
„Amerikos, Kanados, Australijos lietuviai turi dvi arba tris tapatybes. Pirma tapatybė yra šalies, kurioje gimė ir užaugo. Antra – lietuviška. Trečia – tai Amerikos, Kanados arba Australijos lietuvio tapatybė, kuri smarkiai skiriasi nuo Lietuvos lietuvio. Manau, kad šis klausimas iš esmės neišsprendžiamas. Asmeniškai aš kaitalioju savo tapatybes. Amerikoje galiu būti absoliuti amerikietė, o Lietuvoje – lietuvė. Tarp Amerikos lietuvių perimu ir tą specifinę tapatybę. Visos tos tapatybės man duoda unikalią viziją gyvenimui ir kūrybai.“
Akvilina Cicėnaitė-Charles
„Grįžusi į Vilnių leidžiuosi vaikščioti po miestą, tarsi palikdama savo pėdų įspaudus galėčiau vėl pasisavinti šią teritoriją, įrodyti, kad čia priklausau, kad miestas priklauso man. Vilnius ir Sidnėjus – du skirtingi gyvenimai, ir abu mane augina, tik savaip.“
Dalia Staponkutė
„Tapatybė, kaip ir namai – virsmų kupina sąvoka, o tautybę nešiojiesi savyje kaip širdies tatuiruotę. Kartais tai slegia, kartais guodžia, bet niekad neišdyla. Tapatybė – nuolat kintanti žmogaus būsena. Ir jausena. Sako, tėvynės neturi tol, kol iš jos neišvyksti, o kai išvyksti nebegali sugrįžti, nes tėvynei neįmanoma pasivyti tavęs ir tau – jos.“
Kristina Dryža
„Susitikusi naujus žmones, patyrusi naujų dalykų, aš keičiuosi. Dalis manęs pasilieka juose, o dalelė jų – manyje, taip mane praturtindama. Vilniuje su kitais rašytojais praleistas laikas paveikė mano rašymą nežymiai ir subtiliai, o kartu gana akivaizdžiai. Bet labiausiai mane ši patirtis įkvėpė praleisti daugiau laiko Lietuvoje.“