Rūkyti kiaulės kulniukai, arba ką valgė dipukai rašytojai

Dalia Cidzikaitė


Spalio 9-ąją Pasaulinės pašto dienos proga mano kolegė „Facebooke“ pasidalijo ištrauka iš rašytojos Nelės Mazalaitės laiško bičiulei ir bendro likimo draugei Petronėlei Orintaitei. 1956 m. kovo 26 d. laiške Mazalaitė tuo metu Čikagoje gyvenusiai Orintaitei rašė:

„Girdžiu virtuvėj triukšmą – katile, vadinasi, reikia apleisti rašomą stalą. Nemanyk, turiu ir „Didžiąją virėją“!, guli kaip enciklopedija ant šaldytuvo, tačiau aš dažnai lyg per sapną atsimenu tėviškę ir stengiuos pakartoti anuos pietus. Šiandien verdu rūkytus kiaulės (ar paršo) kulniukus su burokėliais, prašau į svečius.“

Knyga Didžioji virėja: praktiškas vadovas šeimininkėms, pirmą kartą išleista 1936 m. Akc. „Ryto“ B-vės spaustuvėje Klaipėdoje, yra Vandos Varnienės iš rusų kalbos išversta Elenos (Jelenos) Malachoviec knyga. Pasak vertėjos, ji šio darbo ėmėsi po to, kai, peržiūrėjusi lietuvių kalba išleistas receptų knygas, pamačiusi, jog lietuvės neturi gero virtuvės patarėjo. Varnienė rusės knygą pritaikė savo laikams ir papildė nauju skyriumi – vegetariškų patiekalų ir vegetariškų pietų sąrašu 45 dienoms.   

Toliau skaityti „Rūkyti kiaulės kulniukai, arba ką valgė dipukai rašytojai”

Diasporos rašytoja/s?

Šį pavasarį Vilniuje įvykęs  pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, per kurį dalyviai viešėjo ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus darbuotojas įkvėpė pradėti interviu ciklą.

Reikėtų pripažinti, kad sąvoka „diasporos rašytojai“, kurią vartojome pokalbiuose, yra problemiška. Laima Vincė pabrėžė,  kad toks įvardijimas tinka pasitraukusiesiems į užsienį per karą bei užsienyje gimusiems šios kartos palikuonims, o ne naujausiai emigracijos bangai. „Sąvoka „diaspora“ dažniausiai reiškia žmones, kurie tam tikru istoriniu momentu neturi pasirinkimo ar galimybės grįžti namo. Kai mūsų karta išmirs, mes nebeturėsime diasporos rašytojų, nes Lietuva laisva,“ – aiškino L. Vincė. Dalia Staponkutė akcentavo, kad klasifikavime „diasporos rašytojai“ ir „lietuvių autoriai“ jaučiasi kaip svečias. Anot jos, „globalizacijos sąlygomis skirstyti kūrybą į vietinę ir nevietinę sudėtinga, nes radikaliai pasikeitė, išsiplėtė pati vietos sąvoka. Jei norime ją siaurinti, rizikuojame, kad susiaurinsime ir prasmes, ir žvilgsnį į pasaulį, ir gal net polėkį rašyti. Lentynų ir žymeklių turbūt reikia, bet tegu jie būna peršviečiami kaip modernioje bibliotekoje.“

Didžiąją dalį interviu atliko S. Stankevičiūtė. Pokalbiai publikuoti šiame tinklaraštyje ir interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“. Siūlome atsigręžti į rašytojų mintis apie tautybę, tapatybę, vidinę distanciją nuo Lietuvos ir nepranykstantį ryšį su ja ir galbūt perskaityti praleistus interviu.


M. M. De Voe

 „Diasporos rašytojai mato Lietuvą iš kitokios perspektyvos, iš šiokio tokio nuotolio. Ar žinote pasakėčią apie dramblį ir aklus žmones? Vienas aklasis matė sieną, kitas – virvę, trečiasis – medį, o ketvirtasis – ietį, ir tik visus savo reginius sujungę jie suprato, kad tai – dramblys. Įdomu išgirsti, kaip kiti rašytojai dirba, randa ramybę, įveikia blokus (angl. writer’s block), kokios temos ir idėjos jiems svarbios, – visa tai įkvepia. Nepaprastas jausmas būti kambaryje, pilname žmonių, kuriems tiek pat kiek ir tau rūpi ištobulintas žodis, o tada suprasti, kad, nors pašnekovas gyvena kitoje planetos pusėje, vis tiek turite panašias šaknis, abu žinote rugiagėlių mėlynumą, abu iš vaikystės atsimenate, kaip kažkas iš suaugusiųjų sutrynė rūtos lapelį tarp nykščio ir smiliaus, kad parodytų, kaip išgauti aštrų, kartų kvapą; abu pažįstate ir sūroką krapų skonį.“

Interviu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-06-19-lietuviu-kilmes-rasytoja-m-m-de-voe-rasymo-amato-neabejotinai-ismokoma/176278


Toliau skaityti „Diasporos rašytoja/s?”

Magdalena Raškevičiūtė Eggleston: vyro šešėlyje ir Kanados literatūros kanono paraštėse

Dalia Cidzikaitė 


2002 metų rudenį Amy Tector, tuo metu dirbusi Kanados bibliotekos ir archyvo archyvare, kartu su kolege Anne Goddard turėjo nuspręsti, ką daryti su žymaus Kanados žurnalisto Wilfrido Egglestono privačiu archyvu. Pasilikti ar nepasilikti aukščiau minimą archyvą nebuvo paprasta, mat į šešias dėžes sutilpusį dokumentinį paveldą sudarė ne tik paties Egglestono, bet ir jo žmonos – Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston (angl. Magdalena[1] Raskevich Eggleston) – dokumentai.

Magdalenos Raškevičiūtės Eggleston romano viršelis

Gimusi 1907 metais lietuvių emigrantų šeimoje, angliakasių miestelyje Kanados vakaruose, Raškevičiūtė, kelių literatūros kūrinių autorė, iš kurių pats žinomiausias – 1955 metais pasirodęs romanas Mountain Shadows [Kalno šešėliai], 2002 metais buvo visiškai nežinoma ne tik paprastiems Kanados skaitytojams, bet ir kanadiečių literatūros tyrinėtojams. Jei iki tol Raškevičiūtės Eggleston pavardė kur nors ir sumirgėdavo, tai beveik visuomet tik kaip garsaus vyro, 16-kos knygų autoriaus, žurnalistikos mokyklos Ottawos Carletono universitete įkūrėjo, žmona.

Raškevičiūtė buvo mažai žinoma ir savo gyvenamuoju laikotarpiu. Nors ambicijų turėjo, ji netapo pripažinta Kanados rašytoja. Apie jos reikšmingiausią kūrinį – autobiografinį romaną Mountain Shadows – teigiamai atsiliepė vos vienas kitas recenzentas: laikraštyje Financial Post Raškevičiūtė pagirta už „paprastą, nepretenzingą pirmąjį romaną, kuris padaro kur kas didesnį įspūdį nei kad tikėtųsi skaitytojas ar numanė pati rašytoja“. Apie Kanados lietuvės pirmąjį romaną žinutės pasirodė ir Šiaurės Amerikos lietuvių spaudoje. Toliau skaityti „Magdalena Raškevičiūtė Eggleston: vyro šešėlyje ir Kanados literatūros kanono paraštėse”