Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė
Pirmąjį spalio šeštadienį Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena. Kokia ji buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių laikais? Ką apie tai pasakoja Nacionalinės bibliotekos dokumentai?
Pasižvalgykime po mažiau žinomus tarpukario ir karo metų kūno kultūros puslapius, nušviečiančius vaikų ir moterų sportą, fizinį aktyvumą dirbant sėdimą darbą ir sportines stovyklas.Vaikų fizinį lavinimą siekta padaryti kuo įdomesnį, jiems buvo skiriami vikrumą, reakciją ir fizinę ištvermę lavinantys pratimai ir žaidimai, mūsų ausiai kiek neįprastais pavadinimais, pvz., „Kanarėlės“, „Kiškis nelaisvėje, „Žalčio uodega“ ir kiti. Įdomi, tik neaišku ką lavinanti (gal plaučius?) rungtis – „Gyvybės liepsnelė“: du vaikai su žvakėmis rankose stovi vienas prieš kitą. Abudu stengiasi vienas kito žvakę užgesinti, o savo apsaugoti. Rungtis „Ant dėžės“ skirta turbūt konkurencingumo ugdymui: vaikai stengiasi užlipti ant dėžės ir kartu vienas kitam trukdo. Laimi tas, kuris pirmasis užlipa ant dėžės ir neleidžia užlipti kitam. Reikia pridurti, kad ši pirmoji tokia išsami vaikų mankštos knygelė leista II pasaulinio karo metu.
Moters fizinis aktyvumas buvo orientuotas į estetiką, todėl ištvermės ar jėgos prioritetus moterų sporte keisdavo grakštumas, darna ir harmonija. 1924 metais Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos pirmininkas Karolis Dineika išleido knygą „Moters kūno kultūra“, kurią dedikavo šios federacijos „pirmųjų moterų kliūbų sportininkėms“: Kauno „Achilietėms“, Šiaulių „Vytautaitėms“ ir kitoms. Keli knygos skyrių pavadinimai: „Per kūno kultūrą į grožį“, „Į grožį per fizinį darbą“, „Kas sudarko kūno grožį?“, „Apgaulingas grožis“.
Verstiniuose užsienio leidiniuose užsimenama ne tik apie „Odos kultūrą“ (skyrius K. Dineikos knygoje), bet ir apie kvėpavimą: „iškvėpuoti galima ilgai, kad girdėtųsi garsas sss…“, taip pat išaiškinama, kad „Figūros grožis išimtinai priklauso nuo harmoningo kūno dalių santykio, bet jokiu būdu ne nuo talijos siaurumo“. Tik moterų sportui priskiriamas „plastinis mistinis šokis“. Įdomu tai, jog moterų estafečių metu galiojo taisyklės: „nereikia išjuokti mažiau išsilavinusių“, „nešūkauti ir ermiderio nekelti“ ir kitos.
Darbas ir šventės
D. Erdvards verstinėje knygelėje su paantrašte „Tikri ir naudingi sveikatai kūno mankštinimai visiems“ randame patarimų ir fizinių pratimų, kuriais galime pasinaudoti savo darbo kabinetuose. Pvz., vyrams, dirbantiems biure (ar bibliotekoje 🙂 ) patariama laisvomis minutėmis „pasidėti viršutinius drabužius ir liemenę ir eiti mankštintis“. Moterims mankštinantis patariama nemosikuoti iškart abiem rankomis ar kojomis ir, svarbiausia, po pratimų pasiilsėti.
Tikrus ne tik kūno, bet ir visapusiškai kultūringos asmenybės ugdymo pavyzdžius randame Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomose Mariampoliečio Movšės Buchhalterio (Buchalterio, (1868–1941) nuotraukose (F127-1645).Fotografas užfiksavo XX a. 4 deš. vykusių sporto stovyklų Juodkrantėje, Sudarge ir Rambyne kasdienybės akimirkas ir kultūrinę programą, pvz., tai, jog 1934 m. Sporto kursų stovykla aplankė Bitėnuose gyvenusį Martyną Jankų, jo 86 metų sukaktuvių proga.
Taigi, kūno lavinimas tarpukariu buvo suvoktas labai plačiai: tai ne tik sveikata, grožis ir jėga, bet ir saikas, vidinė kultūra bei harmonija.
Literatūra ir šaltiniai:
LNMMB RKRS, Juozo Petrulio fondas, F127-1645.
D. Edvards, Idealioji kūno kultūra: teisingiausi ir tikrai laiduoją sveikatą mankštinimai kiekvienam žmogui, Kaunas: „Aušros“ b-vės knygyno leidinys, 1921.
Karolis Dineika, Moters kūno kultūra, Šiauliai : „Vilties“ draugijos leidinys, 1924.
Karolis Dineika, Blaivybė ir kūno lavinimas Lietuvoje, Kaunas : Lietuvių katalikų blaivybės draugijos leid., 1926.
8 pratimai kūno mankštos šventėms, Kaunas : JSO vadovybės leidinys, 1936.
Vl. Saudargienė-Simniškaitė, Žaidimai ir mankštos pratimai, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942.