Parengė Dalia Tarailienė
Retų knygų ir rankraščių skyrius
Kovo 31 d. minime žymaus lietuvių dailininko, peizažisto Petro Kalpoko (1880–1945) 140-ąsias gimimo metines. Kai kurie Petro Kalpoko kūrybos ir biografijos tyrinėtojai apibūdina nueitą menininko gyvenimo kelią, ypač jaunystės metais, kaip vagabundo odisėją (iš pranc. k. vagabond – keliautojas, klajūnas). Toks palyginimas dailininkui taikomas neatsitiktinai. Trumpai peržvelgiant ir prisimenant kai kuriuos jo biografijos faktus, matyti, kad būsimo dailininko kelio pradžia prasidėjo 1880 m. Miškinės vienkiemyje, Kvetkų valsčiuje. Jo tėvai savo sūnaus ateitį siejo su kunigyste, tačiau judrus vaikas, nuo pat vaikystės domėjęsis gamta, mėgęs piešti ir drožinėti, pasuko kitu keliu. Iš pradžių jis mokslų sėmėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau Rygoje, piešimo įgūdžius tobulino Odesoje, Rygoje, kur dalyvavo ir personalinėje savo mokytojo Janio Valterso parodoje. Remiamas Latvijos vokiečio mecenato barono Karlo Wilhelmo von Manteuffelio, P. Kalpokas lankėsi Maskvoje, Paryžiuje, Romoje, Florencijoje, o 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Čia jis įsitraukė į bohemišką gyvenimą, buvo priimtas į „Secessionno“ menininkų susivienijimą, dalyvavo jų parodose. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje ir žmonos gimtinėje Vengrijoje, trumpam buvo sugrįžęs ir į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis, kaip ir daugelis menininkų, pasitraukė į Šveicariją. Nutrūkus šeimos santykiams, P. Kalpokas kartu su sūnumi Rimtu 1915 m. išvyko į dailininkų pamėgtą saulėtąją Italiją, kur apsistojo ilgesniam laikui Sestri Levante miestelyje, užsidirbdamas pragyvenimui ne tik tapyba, bet ir atsitiktiniais darbais. 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, P. Kalpokas dėstė dailininko Justino Vienožinskio organizuotuose piešimo kursuose, vėliau savo užsieniuose įgytas žinias ir meninę patirtį perdavė 1922 m. įkurtos Kauno meno mokyklos būsimiems dailininkams, o 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto studentams. P. Kalpokas parengė nemažą būrį būsimų dailininkų.
Kas geriau gali pateikti savo gyvenimo faktus, jei ne pats asmuo ar jo artimieji, tačiau kartais atskirus biografijos fragmentus kaip mozaiką padeda sudėlioti ir atskleisti išlikę egodokumentai – laiškai, atsiminimai, dienoraščiai. Visai atsitiktinai dailininko Antano Žmuidzinavičiaus fonde, saugomo Nacionalinėje bibliotekoje, rastas nedatuotas, be pradžios laiškas iš Vokietijos papildo ir patvirtina kai kuriuos menininko gyvenimo Miunchene faktus. Savo laiške, manytina, siųstame apie 1908 m. namiškiams, Antanas Žmuidzinavičius aprašė savo susitikimą su dailininku P. Kalpoku Miunchene:
Užvažiavau čion tiesiog pas mus dailininką Petrą Kalpoką, kurio nors ypatiškai buvau nepažinęs, bet jau buvom rašę pas savęs nevieną laišką. Jis dalyvavo pirmojoj mųsų parodoje (turima omenyje Pirmoji lietuvių dailės paroda, vykusi Vilniuje 1907 m.), ir dabar jo paveikslai yra išstatyti Miunchene ir kitose įžimiausiose Europos parodose […]. Tai labai gabus tėpliotojas ir nuo jo Lietuva tikrai sulauks didelės garbės. Petras dar jaunas, 27 metų vyrukas […]. Ypatingas yra jo gyvenimas. Nuo pat pradžių ji šelpė koks ten baronas iš kurliandijos ir davinėjo jam maždaug 30 rub. par mėnesį. […] Bet kilus revoliucijai, kada baronas nustojo siųsti visai pinigus Kalpokas griebės prie darbo. Tiesiog nesuprantama stiprybė valios. […] jam prie manęs atsiuntė užkvietimą dalyvauti didžiausioje Miuncheno parodoje „Secesijoje“, kur esti išstatyti darbai tik garsiausių artistų. Tikrai sakant, kaip gyvas nemačiau kad vel kas taip daug dyrbtų kaip jisai. Beveik kasdien padyrba po 1 didelį paveikslą ir tepa nuo pat 5 ryto ligi sūtemų, taip kad kaip jo žmona sako kita syk beveik apalpsta. Jo žmona padėjo man surasti būtą, ir prašė abudu kad tik dieną pas juos nesilankyčiau, nes turi kovo mėnesij išstatyti Drezdene 40 paveikslų, o turi to vos 20. O paveikslai jo tikrai puikūs. Tokis draugas tai puikus pavyzdis.
(F205-356)
Nedidelė Petro Kalpoko archyvinio palikimo dalis dar saugoma Nacionalinės bibliotekos jungtiniame Petro Kalpoko ir jo sūnaus Rimto Kalpoko dokumentų fonde (F215).