VDU profesorę Mildą Danytę apie gyvenimą išeivijoje, sprendimą atvykti į Lietuvą ir patirtis joje kalbino Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja Ilona Strumickienė. M. Danytė, 1950 m. gimusi Kanadoje, į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1989 m., o sunkiais ir kupinais neaiškumo 1990 metais persikėlė į savo tėvų žemę nuolatiniam gyvenimui. Kaip ji interviu sakė, – „imigravo”. Įdomu tai, kad atvykdama į Lietuvą ji aiškiai žinojo, kad atvažiuoja „ant visados“. Pašnekovės neišgąsdino nei materialiniai sunkumai, nei sovietų smogikai Sausio 13–osios naktį, nei Lietuvos gyventojų bei kolegų šiurkštumas ir nesupratingumas. Trisdešimt metų (nuo pat atvykimo iki šiol) profesorė dirba atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir ugdo jaunąją Lietuvos kartą. Po interviu ji taip pat išskubėjo pas jos laukiančius studentus.
Nors pokalbio tikslas buvo pristatyti gerbiamos profesorės patirtis, susijusias su atvykimu į Lietuvą, pokalbis natūraliai išsiplėtojo ir apie gyvenimą iki atvykimo į Lietuvą – lietuviškumą išeivijoje, visuomeninę ir mokslinę veiklą Kanadoje, o taip pat Italijoje, kur M. Danytė praleido keletą metų. Profesorės pasakojimo stilius labai vaizdingas, atskleidžiantis daug detalių.
Linkime įdomaus skaitymo!
I. S. Mano pirmasis klausimas būtų toksai – kokia yra jūsų migracijos, atvykimo į Lietuvą istorija.
M. D. Pradėsiu nuo kai kurių datų. Abu mano tėvai čia gimė ir augo. Ir tada 1944 metai. Mano tėvas[1], nors buvo dar labai jaunas, baigęs inžinerijos mokslus VDU, dirbo Technikos mokslų fakultete Katedros vedėju. Jo laukė ateitis, karjera. Ji būtų buvusi blizganti. Mama buvo jaunesnė, studijavo mediciną. Per pirmąją [sovietų] deportaciją kai kurie giminaičiai buvo išvežti, o mano tėvai ir jų giminės (daugelis iš jų) buvo įrašyti į vadinamąjį antrąjį sąrašą. Tuomet atėjo Hitleris ir jie nebuvo deportuoti. 1944 m. jie žinojo, kad jiems negerai likti. Jie netikėjo, kad [sovietai] užims Lietuvą. Vyko karas ir jie turėjo saugotis. Jie nenorėjo bent trumpam patekti sovietams, sovietinei valdžiai. 1944 m., man atrodo, gal liepos pradžioje, kai frontas priartėjo prie Kauno, jie greitai išvažiavo į Marijampolę, o paskui pėsčia –– į Kybartus.
I. S. O kokioj Lietuvos vietoj gyveno Jūsų tėvai?
M.D. Jie – Kaune, jie buvo kauniečiai. Ir jie abudu buvo universitete. Tėvas buvo katedros vedėjas, o mama studijavo mediciną VDU. Tada jie Kaune ir gyveno. Traukiantis tėvas suorganizavo gana daug giminių, tarp jų buvo ir mano keturi seneliai, dar kiti. Susidarė pulkas žmonių. Ir tas buvo gana įprasta tuo metu. Vienas giminaitis turėjo ūkį prie Kybartų, prie sienos. Ir jie ten sustojo ir klausydavo BBC radiją. Tada buvo pranešama, kad karas labai greitai baigsis, kad Hitleris tikrai pasiduos, kad iki rudens viskas bus baigta. Bet buvo labai pavojingas laikas. Labai dažnai ėjo kokia nors kariuomenė – ar sovietų, ar vokiečių. Žmones išvarydavo iš ten todėl, kur vykdavo mūšiai. Kai ėjo nuo Kauno į Marijampolę dalinai pėsčia, tai šaudė iš lėktuvų į žmones. Buvo tikras karo laikas. Tai tada jie nutarė važiuoti į Vieną, į Austriją. Viena [tuo metu] dar nebuvo bombarduota, bent jau ne rimtai. Buvo labai sudėtinga kelionė, buvo labai sunku gauti bilietus ir viską, bet jiems pavyko. Bet kai jie atvyko į Vieną, beveik tučtuojau prasidėjo Vienos bombardavimas. Tuomet jie nutarė grįžti į Vokietiją ir išsisklaidyti –– nebekeliauti kaip viena didelė grupė, eiti į mažesnius Bavarijos miestelius, kur buvo mažiau pavojinga. Taip jie ir padarė ir vis žiūrėjo iš kurios pusės ateis amerikiečiai ir kiti [sąjungininkai]. Ten taip pat būdavo bombardavimai, būdavo visokių dalykų, bet vis tiek atrodė geriau. Tada, 1944 metais, jie galvojo, kad grįš ir gyvenimas [Lietuvoje] tęsis.
Nuo 1944 m. vasaros iki 1945 m., kol baigėsi karas, jie ten ir buvo. Tuomet gan greitai buvo įkurta dipukų stovykla. Jie pateko į Augsburgą. O Augsburgo stovykloje buvo daug intelektualių žmonių. Jie ten gyveno gan varganai. Tėvas dirbo amerikiečių administracijoje, nes jiems reikėjo žmonių, kurie mokėjo kalbas.
I.S. O Jūsų tėtis mokėjo?
M. D. Tie, kur atvykdavo iš Amerikos ar Anglijos nemokėdavo jokios kalbos, tik anglų. Jie nemokėjo net vokiečių kalbos. Ir jiems būtinai reikėjo mokančių [kitas kalbas]. O vokiečių kalbą visi lietuviai, kurie ėjo į mokyklą, mokėjo. Ir tėvai kalbėjo taip gerai, kad jų negalėjo atskirti nuo tikrų vokiečių. Jie gerai kalbėjo ir prancūziškai.
Augsburgo stovykloje jie gyveno nuo 1945 m. vasaros iki 1949 m. vasario mėnesio. 1946 m. tenai gimė mano vyresnė sesuo Rūta. Gyvenimas nebuvo labai malonus – nebuvo užtektinai valgyti. Kai jie nuvyko į Kanadą, tai jau seniai buvo nebuvo valgę tiek, kiek norėjo. Dar būdavo ligos ir visa kita, bet jiems viskas gerai praėjo. Kai jie nuvažiavo į Kanadą, jie nebuvo pirmieji iš savo grupės. Pirmieji buvo mamos tėvai – Bilevičiai. Mamos tėvas Vincas Bilevičius turėjo giminaitį Monrealyje. Tas giminaitis, irgi Bilevičius, gyveno Monrealyje jau kokią dvidešimt metų. Jis buvo iš tų ankstesnių [imigrantų]. Jis buvo [senelio] pusbrolis, bet ta pačia pavarde ir gimęs tam pačiam miestelyje – Vištytyje. O tuo metu Kanada leido sponsoriauti artimus gimines. [Senelio pusbrolis] pasakė, kad mano senelis yra jo brolis, o tada, nebuvo kaip patikrinti. Pirmiausia jie paėmė mano senelius, tada mano tėvus ir jų dukrą, ir paskui visokių kitokių giminių. Taip gana daug mano giminaičių imigravo į Monrealį.
Kai mano tėvai nuvyko į Monrealį jie neturėjo absoliutiškai nieko, jie neturėjo nė vieno cento, kai nuvyko. IRO[2] jiems buvo davusi penkis dolerius, bet juos teko išleisti taksi, kai jie atskrido.
I.S. Jie neplaukė laivu, o atskrido?
M. D. Jie atskrido. Buvo kartais tokių galimybių ir tėvas tą sugebėjo suorganizuoti. Kai atvyko tam tikrą laiką jie gyveno mažam bute su daugeliu kitų giminių. Ne pas tuos, kurie juos sponsoriavo, bet pas kitus.
Tėvas po poros dienų ėmė ieškoti darbo. Jis galėjo eiti į kokį nors fabriką, bet jis ieškojo darbo pagal savo specialybę ir jam pavyko. Pirmiausia, [gavo] tokį žemesnį, paskui – tokį, kuris visiškai buvo pagal jo specialybę.
Inžinieriams buvo lengviau dėl Stepono Kolupailos[3], kuris Amerikoje buvo labai vertinamas kaip ypatingas mokslininkas. Kolupaila buvo vienas iš garsiausių [to meto] pasaulio elektrinių jėgainių specialistų. Jis buvo žinomas visame pasaulyje ir dėl to Amerikos valdžia ir Amerikos universitetas jį priėmė. Atvykęs į Ameriką jis rūpinosi, kad būtų pripažinti Vytauto Didžiojo universiteto inžinerijos technikos diplomai. Tai paskui buvo daroma ir Kanadoje. Tai čia tas buvo labai didelis dalykas. Ir kai sakoma, kad inžinieriams buvo geriausia, tai dalinai dėl to.
Tėvas gan greitai gavo gana ypatingą darbą. Kanadoje jie darė tai, kas vadinasi „Saint Laurence River Power Project“. Tai buvo labai didelis, milžiniškas projektas tarp Amerikos ir Kanados. Vienas iš didžiausių tada pasaulyje. Ir mano tėvas dirbo pagrindiniame [projektavimo] komitete, nes jis buvo [tos srities] specialistas. Dar Lietuvoje jis buvo siunčiamas atlikti praktiką Rygoj, Latvijoj, kur tuo metu buvo statomos jėgainės. Mano tėvas buvo labai gabus ir Kolupaila jį labai vertino.
Mano tėvai į Kanadą atvyko 1949 m. vasario mėnesį, o aš gimiau 1950 m. gruodžio 22–ą. Galima sakyti, kad mums neteko patirti labai didelių sunkumų. Na aišku, mano tėvai iš pradžių gyveno bute, kur kiekviename kambaryje gyveno po šeimą, bet labai greitai padėtis pagerėjo. Tėvas dirbo prie labai įvairų projektų tada. Ta jėgainė buvo šiek tiek vėliau.
Nuo gimimo iki 1955 m. aš gyvenau Monrealyje, kur tuo metu buvo didžiausia lietuvių kolonija. Labai didelė. Ir ten buvo daugiausia atvykėlių iš Europos ir [vyko] lietuviškas gyvenimas.
1955 m. dėl tėvo darbo persikraustėme į tokį mažą Ontarijo provincijos miestelį Kornvalį, kur gyvenom 4 metus. Ten mes buvom vieninteliai lietuviai.
Tuomet pradėjau gyventi du paralelinius gyvenimus – lietuviškąjį ir Kanados anglišką. Mano lietuvių kalba pasidarė silpnesnė negu mano vyresnės sesers, kuri buvo lankiusi šeštadieninę mokyklą. Visi labai norėjome grįžti į Monrealį, nes ten vyko lietuviškas gyvenimas ir bendrai mums tenai patiko. Tačiau šito padaryti nepavyko, nes Kvebeke viską perėmė prancūzai ir jie nenorėjo įdarbinti kitų tautybių žmonių. Kai baigėsi projektas, tėvas važiavo į Kanados sostinę Otavą. Ten persikraustėme 1959 m. vasarą. Tėvas įsidarbino Susiekimo ministerijoje ir buvo atsakingas už tai, kas vadinasi „Aids to Navigation“ – tai yra tokie dalykai kaip švyturiai ir kiti dalykai, kurie padeda kai plauki upe su laivu. Ir faktiškai jis buvo atsakingas už visą Kanadą. Kartu jis darydavo ir mokslinius darbus.
Mano tėvai Otavoje liko iki pat savo mirties. Ir aš tada Otavoje gyvenau –– ėjau į mokyklą, gimnaziją, studijavau Otavos universitete, kur įgijau anglų literatūros bakalauro diplomą. Jis vadinosi anglų, o tai reiškė anglų literatūrą. Ir tada gavau stipendiją važiuoti į Toronto universitetą, kur studijavau magistratūroje. Bakalauro studijas baigiau 1972 m., magistro – 1973 m. ir buvau priimta į doktorantūrą.
Gyvendama su tėvais, šiek tiek dalyvavau lietuviškoj veikloj, bet reikia suprasti, kad Otavoje buvo labai mažai lietuvių. Kai atidarė šeštadieninę mokyklą, aš jau mokėjau skaityti lietuviškai ir jau netikau. Truko gan ilgai kol jie padarė tokius normalesnius kursus. Ir taip atsitiko, kad aš niekad nelankiau lietuviškos mokyklos, niekad nestudijavau gramatikos.
I.S. Jūsų lietuviškumas atėjo iš šeimos, iš knygų?
M.D. Iš knygų ir iš tėvų. Aišku, mes labai dažnai važiuodavome į Monrealį. Mes turėjome labai daug giminių Kanadoje ir Amerikoje. Ir dažnai važiuodavome jų aplankyti ir dalyvaudavome lietuviškuose renginiuose. Turėjau giminių ne tik Monrealyje, bet ir Toronte, ir Hamiltone, ir Amerikoje turėjau – Niujorke, Bostone, Los Andžele, Filadelfijoje, Čikagoje. Ir mes juos lankydavome ir jie mus lankydavo. Dar buvo artimi tėvų draugai. Tėvai buvo labai aktyvūs lietuviškoj veikloj. Bet Otavoje buvo mažai lietuvių – gal 100 aktyvių lietuvių. Ir tada viskas, kas buvo daroma su lietuviais, ne visada su giminėmis, man buvo labai prie širdies. Kaip ir mums visiems. Bet tėvai reikalaudavo, kad mes dalyvautume. Atsimenu, dar būdama visai maža lankiau anglų skautų būrelį ir man ten labai patiko. Man buvo didelis smūgis, kai tėvai nebeleido lankyti, nes namie veikė šeštadieninė mokykla ir aš turėjau padėti prižiūrėti tuos kitus vaikus.
O kitas dalykas buvo, kad būdamas ne anglas jautei visada tą priešingumą iš anglų pusės.
I.S. Kanadoj tas jautėsi?
M.D. Ir Amerikoj, ir Kanadoj, visur. Kanadoje jautėsi labai smarkiai.
I.S. Bet labai įdomu, jog nepaisant šio priešiškumo Jūs pasirinkote studijuoti anglų literatūrą.
M.D. Man patiko literatūra, o studijuoti kitas literatūras nelabai buvo kaip. Literatūra buvo mano mėgstamiausias dalykas.
Reikia suprasti, kad kai aš buvau vaikas mokykloje, tai buvau tiesiog skriaudžiama. DP tai buvo naudojamas kaip keiksmažodis, buvo purvinas žodis, prilygo f***. Sakydavo, – grįžk atgal. Buvo gana nemalonu. Jie tyčiodavosi iš mūsų. Ir vaikai tyčiodavosi, ir mokytojai.
I.S. Net ir mokytojai?
M.D. Taip. Aiškiai jautei, kad esi nepriimtas, o aš labai norėjau būti priimta. Būdavo, kad pavyzdžiui mokykloje kokia mergaitė, mano klasiokė, švenčia gimtadienį ir kviečia [visus], bet manęs nepakviečia, nes jos motina nenorėjo. Ir tas jautėsi stipriai tarp anglosaksų, tarp prancūzų – ne, bet tarp anglosaksų – labai, labai stipriai, bet po truputį išnyko.
Savęs, savo tapatybės suvokimas buvo labai sudėtingas. Jaučiau, kad ta [mano] lietuviška pusė yra žemesnė. Bet kartu jutau, kad tai nėra teisinga, nes, pavyzdžiui, mano tėvai žinojo apie operą ir meną. Atvažiuodavo žmonės, atvažiuodavo operos solistai, kurie dainuodavo Niujorke. Ir viską aš žinojau, visokių dalykų. Mes lankydavom daug visokių žmonių, važiuodavom į lietuviškus suvažiavimus. Savo klasėje buvau beveik vienintelė, kuri buvo važiavus visur. Aš buvau ir Amerikoj, ir kitur. Buvo labai daug vaikų Otavoje, kurie niekad nebuvo nei Toronte, nei Monrealyje. Nors [tie miestai] nėra taip baisiai toli.
Ir tarp lietuvių aš išsiskyriau, nes turėjau visus keturis savo senelius. Didelė dauguma mano kartos lietuvių kartais neturėjo absoliutiškai jokių giminių arba turėjo tik tėvų kartos. O senelių – ne, jie buvo kur nors kitur. Šileika[4] labai gražiai apie tai rašo. O aš visada juos turėjau. Tai buvo tiesiog atsitiktinumas, kaip jie išvyko, nes mano seneliai irgi buvo įrašyti į deportacijos sąrašus.
Kai eidavome į tokius renginius kaip Vasario 16–osios šventė ar kitos įvairios šventės, tai vaikams būdavo šiek tiek nuobodu, bet vis tiek girdėdavome visas tas kalbas apie Lietuvą. Buvo pabrėžiama, kad reikia ne tik mylėti Lietuvą, bet ir padėti jai išsivaduoti, kad mes turime išlikti lietuviai, kad turime kalbėti lietuviškai. Jautėsi toks milžiniškas, milžiniškas spaudimas būti tuo, kuo aš nebuvau ir pagal Kanadą negalėjau būti. Tuo metu Lietuva man buvo gana svetima sąvoka. Reikia atsiminti, kai mokykloje žiūrėdavom į žemėlapius, ten Lietuvos nebuvo.
I.S. Taip, tuo metu Lietuvos nebuvo politiniuose pasaulio žemėlapiuose.
M.D. Nors Kanada pripažino Lietuvą, vis tiek visi tie dalykai nebuvo aiškūs. Kai kalbėdavome apie kilmę, – buvo anglai, airiai, prancūzai, bet Lietuva buvo visiškai nesuprantamas, neegzistuojantis dalykas. Buvo bandymų pakeisti mano vardą, kad nebūčiau Milda, kadangi Milda nėra angliškas vardas. Mano etnine tapatybe niekas nesidomėjo. Mes švęsdavome kai kurias airių, škotų šventes, turėjom Karalienės paveikslą, kalbėdavo apie tai klasėje. Tai toks buvo pripažintas pasaulis. Aišku, mes žinojome daug apie Ameriką, matydavom jos televiziją ir visą kitą. Bet čia irgi buvo iš anglosaksų pusės.
Gal vienintelis ryšys, [kuris siejo su kanadiečiais] buvo tai, kad lietuviai buvo katalikai, o religija Kanadoje tuo metu dar buvo svarbi. Nesvarbu, ar esi protestantas, ar katalikas, ar kokios kitos religijos atstovas. Aš visada buvau siunčiama į katalikiškas mokyklas, į tas vadinamąsias privačias mokyklas. Tai buvo šioks toks ryšys, bet irgi buvo kitoniškas. Sakysim, eiti į pamaldas Otavoje ar kur nors mokykloje, – tai buvo vienokios pamaldos, o Monrealyje ar kur kitur lietuviškos pamaldos buvo visiškai kitokios. Ypač po Antrojo Vatikano Susirinkimo, kai popiežius paskelbė, kad pamaldos vyktų vietinėmis kalbomis, ne lotyniškai. Tuomet tas skirtumas pasidarė labai didelis. Lietuviai, žinoma, buvo labai patenkinti, bet išryškėjo ir skirtumai. Tos pačios pamaldos, bet vyko kitaip.
Mes vaikai, kai būdavome lietuvių bendruomenės renginiuose, tarp savęs visad kalbėdavome angliškai. Ir kai aš lankydavau savo senelius, turėjau giminaičių – pusseserių, pusbrolių. Tėvai sėdėdavo su kitais [suaugusiais] aplink stalą valgomajame kambary, o mes (vaikai) sėdėdavome kitam kambary ir kalbėdavomės ir tas buvo malonu. Bendravome visiškai anglų kalba. Mano tėvai ir giminaičiai nelabai sakydavo ką nors, bet kiti bendruomenės nariai kartais mus apibardavo – kaip jūs šnekate.
Mano lietuvių kalba vis silpnėjo ir silpnėjo. Ir tas jautėsi. Aš praktiškai labai mažai galėjau skaityti ir nebuvo ką skaityti. Taip gyvenimas ėjo. Kol gyvenau Otavoje, dalyvaudavau daug lietuviškoj veikloj. Mano tėvas įsijungė į taip vadinamą politinę veiklą. Jis buvo Kanados lietuvių bendruomenės paskirtas ryšiams su vyriausybe, su valdžia, nes gyveno sostinėje; kartu su estais ir latviais dirbo Pabaltijiečių federacijoje (Baltic Federation)[5].
Laikas ėjo, Kanada pasidarė daugiakultūrė; daugiakultūrizmas pradėtas oficialiai remti. Pavyzdžiui, [mūsų] šokių grupelei duodavo pinigų, kad galėtume važiuoti į festivalius ir viską kitą. Ir čia [buvo] remiama mano lietuviška tapatybė. Tėvas rengdavo lietuviškas parodas. Pavyzdžiui, įvairių Kanados lietuvių menininkų parodas Otavoje, nes buvo galima gauti paramos iš valdžios, galimybę rengti parodą miesto centrinėj bibliotekoj ar archyvuose, ar kur nors kitur. Tai buvo būdas platinti lietuviškumą.
Šitas viskas nutrūko 1972 metais, kai išvažiavau studijuoti į Torontą. Tada mano gyvenimas pasidarė absoliutiškai tik angliškas. Mano vyresnė sesuo tuo metu gyveno Toronte, bet mes tarp savęs kalbėjomės angliškai. Vasaros metu aš važiuodavau, aišku, pas tėvus.
I.S. Su tėvais lietuviškai kalbėdavote?
M.D. Kartais. Aš dažnai kalbėdavau angliškai, jie kalbėdavo lietuviškai. Mes maišydavome, darydavome tai, kas vadinasi „code switch“ – vieną sakinį vienoj kalboj, kitą – kitoj. Buvo žmonių, kuriuos jų tėvai privertė namie kalbėti lietuvių kalba, bet mano tėvai to niekada nedarė.
Mano gyvenime daug prasmės turėjo ekonominiai dalykai. Aš gavau darbą Nova Scotia[6]. Nova Scotia yra Kanados Atlanto provincija. Toli nuo ten, kur aš gyvenau. Ten buvo mažas prancūzų universitetas – Universite Sainte Anne. Nors nebuvau baigus doktorantūros, 1976–1978 m. ten dirbau lektore. Dėsčiau anglų literatūrą. Tai buvo dviejų kalbų universitetas, kurio tikslas, kad vietiniai prancūzai turėtų kur studijuoti. Ten buvo įdomu. Kalbėjau angliškai ir prancūziškai, ir ten, aišku, nebuvo jokių lietuvių. Aš gyvenau visai prie jūros, žvejų tokiam kampelyje.
Kai šis darbas baigėsi, gavau pašalpą iš valdžios ir galėjau važiuoti kur norėjosi. Važiavau į Monrealį – mano mylimą miestą. Čia norėjau tapti rašytoja, rašanti anglų kalba. Rašiau eilėraščius, apsakymus, svajojau apie tokią karjerą. Bet mano tėvas nebuvo patenkintas, kad aš nebaigiu doktorantūros ir man pasiūlė, – jeigu baigsiu doktorantūrą, jis apmokės man trijų savaičių kelionę į Europą. O aš labai norėjau, labai norėjau nuvykti į Italiją. 1979 m. baigiau doktorantūrą, gavau laipsnį.
Reikėjo rūpintis pragyvenimu, nes pašalpa buvo skirta tik metams. Tuo metu Kanados federalinė valdžia rėmė daugiakultūrizmą. Visos [etninės] grupės buvo skatinamos rinkti istorinę medžiagą apie jų gyvenimą Kanadoje. Romas Vaštokas[7] turėjo parašyti knygą. Jis buvo sudaręs net sutartį, bet atsisakė. Pradėjo ieškoti kito žmogaus, kuris galėtų tai daryti ir mano tėvas pasiūlė mane. Jis man siūlė imtis šito projekto (jų nevadino tada projektais, bet galima galvoti kaip apie šių laikų projektus). Sudarydavai sutartį su federalinės valdžios ministerija ir gaudavai metams paramą rinkti medžiagą.
Pradžioj aš galvojau, kad rašysiu apie savo tėvų kartą (dipukus). Galvojau daryti taip, kaip ir kiti darė – daryti daug interviu su žmonėmis, versti juos į anglų kalbą ir sudėti į knygą tematiškai. Pakalbėjusi su istorikais Kanados nacionaliniame archyve sužinojau, kad jau atėjo laikas, kai Kanados valdžia turėtų išviešinti medžiagą apie žmones, kurie atvyko pagal darbo sutartis arba pagal sponsoriavimą, bet ypač pagal darbo sutartis į Kanadą. Ir kad prie tos medžiagos bus galima prieiti, jei tik kas nors jos paprašys. Klausiau jų, – ar ten bus apie lietuvius. Jie sakė, – turi būti. Niekas [tos medžiagos] nebuvo matęs, bet [tie istorikai] sakė, kad turi būti. Ir daug.
Kai pamačiau tą medžiagą, mano darbas visiškai pasikeitė. Aš supratau, kad čia yra aukso šaltinis istorikams. Absoliutiškai auksinis! Tada nutariau knygą daryti visai kitaip. Galvojau, – darysiu interviu su žmonėmis ir žiūrėsiu iš jų pusės, kaip jiems atrodė, o taip pat žiūrėsiu ir iš valdžios pusės. Mano knyga taip ir sudaryta. Ji pasidarė daug įdomesnė. Kanadoje ta knyga istorikams buvo įdomi ir gan daug naudojama įvairiose programose. Čia, žinoma, buvo rimtesnis projektas.
Kai gyvenau Monrealyje, aš važiuodavau į Otavą ir eidavau į archyvus ir nagrinėdavau tą medžiagą, kurios buvo daug. O tais laikais nebuvo galima jos fotokopijuoti. Teko viską persirašyti. Ta medžiaga buvo anglų, retsykiais prancūzų, kalba, o pokalbius su žmonėmis man reikėjo daryti lietuviškai. Tai labai pagerino mano lietuvių kalbą. Su tėvo ir kitų pagalba pradėjom daryti sąrašą žmonių, su kuriais turėčiau pakalbėti. Man buvo svarbu, kad tai būtų žmonės, kurie atvažiavo pagal darbo sutartis dirbti miškuose, kasyklose, ar moterys, kurios atvažiavo dirbti ligoninėse ar šeimose kaip tarnaitės, ar atvažiavo dirbti į ūkius.
Pradėjau matyti skirtingus dalykus ir tuo pačiu norėjau rinkti medžiagą iš skirtingų lietuvių kolonijų, kad būtų [matyti] įvairumas. Galvojau, kad knygos pabaigoje bus keletas skyrelių apie skirtingas kolonijas – Torontą, Monrealį, Vinipegą, ir mažus miestelius, kur kartais buvo gana daug lietuvių (pavyzdžiui Sudbury). Man tai atrodė įdomu ir aš rinkau medžiagą apie juos.
Tuo pačiu metu aš vis neužmiršau, kad aš norėjau būti rašytoja. Buvau gavus stipendiją studijuoti kūrybinį rašymą Kanados kalnuose, Vakaruose. Buvo tokia programa Banff. Tai aš ten važiavau. Važiuodavau šen – ten. Tos kelionės buvo labai įdomios.
Kitos etninės grupės taip pat rinko medžiagą. Vasaros metu Toronte buvo įvairių projektėlių. Ir aš važiavau į Torontą. Kanados valdžia duodavo pinigų medžiagos rinkimui ir rašymui, bet publikavimo nerėmė. Toronte buvo tokia daugiakultūrinė organizacija – rimta, prie universiteto. Ir jie sakė, kad jie nori išleisti seriją knygų ir mano knyga galėtų būti viena iš tų knygų. Sutikau. Ir tada jie prašė pinigų iš valdžios paremti tų leidimų kaštus. Ir man buvo numatyta šiek tiek pinigų, nes aš turėjau gyventi. Buvo gan sudėtinga. Tada pradėjau spausdinti savo pirmuosius eilėraščius kai kuriuose literatūriniuose žurnaluose, rašiau dalykus, bet neturėjau didelės sėkmės.
Tuo metu buvo gana daug lietuviškos veiklos. Buvo ir mokslinė lietuviška veikla išeivijoje, t. y., būdavo konferencijos ir aš ten pradėjau skaityti pranešimus ir parengdavau straipsnelių apie lietuvius migrantus. Nors rinkau medžiagą knygai apie dipukus, tuo pačiu pradėjau rinkti ir apie senesnius, nes supratau, kad nebus kitos progos. Žmonės sensta. Ir taip aš padariau su senesniais imigrantais šiek tiek interviu, bet tai nebuvo mano pagrindinis tikslas.
Tėvas vis labiau įsijungė į Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklą. Iš VLIKo[8] buvo perimta politinio [lobizmo] veikla ir jie darydavo dar daug dalykų, ypač po Helsinkio akto[9]. Helsinkio aktas pradžioj atrodė taip tragedija, bet tapo mums gera proga. Ir tada per kiekvieną Helsinkio susitikimą darydavome visokių [su lobizmu susijusių veiklų]. Būdavo ruošiama medžiaga ir perduodama įvairių valstybių atstovybėms, ypač amerikiečiams, kurie labai pageidavo, taip pat – kanadiečiams ir kitiems. Vyko demonstracijos ir visa kita. Tėvas dirbo labai daug su šita veikla. Ir aš būdavau įtraukta – kartais redaguoti, kartais rašyti ką nors, kartais versti ką nors, kartais tiesiog tik padėti.
1985 m. aš gana aktyviai įsijungiau į AABS[10]. AABS yra baltų studijų asociacija. 1985 m. jie nutarė rengti konferenciją Monrealyje. Lyg viskas buvo sutarta, bet tada viskas griuvo. Jie neturėjo vietinio organizatoriaus ir paprašė manęs. Aš labai nenorėjau, bet man sakė, kad aš nebūsiu viena, kad man padės Vaira Vyke Freiberga[11]. Tada ji buvo Monrealio universiteto profesorė. Ir konferencija turėjo vykti Monrealio universitete. Bet ji praktiškai nieko nedarė, atsisakė visiškai daryti. Ir man liko labai dideli darbai. Pirmiausia – reikėjo gauti pinigų. Kreipiausi į Kvebeko valdžią – turėjau viską parašyti prancūziškai – didelius tokius prašymus į Kanados valdžią. Ir aš gavau, gavau pinigų. Daug – apie 40 tūkstančių dolerių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai. Ir tas leido žmonėms apmokėti kelionę ir viešbučius. Na, kuklesnius viešbučius. Bet vis tiek. Tai čia buvo labai svarbu. Tai 1985 m. aš prie to dirbau.
Buvo kliūčių leidžiant mano knygą. Tie, kurie turėjo išleisti, išnaudojo valstybės pinigus ir turėjau laukti dar metus. 1986 m. pavasarį mano knyga išėjo. Ji turėjo didelį pasisekimą tarp lietuvių, todėl, kad nebuvo kitos angliškos knygos, kuri aiškintų apie dipukų stovyklas, apie tai, kaip žmonės atvyko. Buvo įdomu, kad labai daug Amerikos lietuvių ją pirko. Ir pirkdavo dažniausiai savo vaikams. Nors buvo grynai istorinė knyga, bet buvo parduodama gan gerai. Aišku, ne pelningai, bet vis tiek gerai. O Kanados istorikai ir visi kiti irgi domėjosi, nes buvo sritys, kurios anksčiau nebuvo tyrinėtos, ypač darbo ministerijos dokumentacija, kuri buvo pirmą kartą panaudota ir jiems tas buvo labai įdomu.
Tada jau buvau apsisprendusi, kad nenoriu likti Kanadoje. Labai norėjau gyventi Italijoje. Ir praktiškai praėjus porai mėnesių po knygos išleidimo išvažiavau į Italiją. Iš pradžių į Ispaniją, – pas draugę, o paskui į Italiją. Italijoje aš nieko neturėjau, neturėjau pastovaus statuso – buvau nelegalė, neturėjau darbo, neturėjau pinigų. Šiek tiek pinigų buvau susitaupiusi, bet nedaug. Ir aš pradėjau draugauti, bendrauti su lietuviais Romoje. Romos lietuvių kolonija buvo labai maža. Buvo kunigai, daug vyresnio amžiaus žmonių ir maža grupė jaunimo. Tas jaunimas buvo iš Australijos, Vokietijos, iš įvairių šalių. Jie buvo dažniausiais jaunesni negu aš. Tos antros kartos. Jie gerai mokėjo lietuvių kalbą.
Buvau paprašyta sekmadieniais ateiti į Vatikano radiją[12]. Vatikano radijas tuo metu kasdien transliavo programą į Lietuvą. Sekmadieniais jie transliuodavo šv. Mišias ir jiems reikėjo, kad būtų šiek tiek žmonių, kurie atsakinėtų kunigui. Mūsų buvo gal kokie 12 – 15 žmonių, kurie vis susirinkdavo. Ir tai buvo jaunimas. Ir taip aš su jais susitikau. Tarp to jaunimo buvo tie, kurie dirbo, buvo seminaristas iš Lenkijos (lietuvis irgi; jis dabar, man atrodo, veda programas). Viską darė kunigas Vytautas Kazlauskas[13], o antras buvo Lozoraitis – Kazys Lozoraitis[14], to Stasio brolis. Jis irgi dirbo Vatikano radijuje.
Mano lietuvių kalba tapo geresnė.
Jie gaudavo visokių žinių iš Lietuvos, gaudavo tą visą sovietinę spaudą – „Tiesą“, „Komjaunimo tiesą“ ir kartais man parodydavo įdomesnius straipsnius ir paaiškindavo kas darosi. Tuo metu jau buvo Gorbačiovas ir kartais galėjai matyti [pokyčius]. Na, reikia sakyti, dar labai menkai. Kunigas[15] man sakė, kad Lietuvoje dar labai menki pokyčiai, bet jau buvo šiek tiek. Vis daugiau lietuvių atvažiuodavo iš Lietuvos į Romą ir kunigai kartais gaudavo leidimų. Jie aplankydavo ir perduodavo žinių. Buvo jaučiamas jau šioks toks menkas atšilimas.
Dauguma mano draugų Romoje buvo studijavę Vilniaus universitete, buvo buvę Lietuvoje ir jie žinojo daugiau. Jie man pasakojo apie Roko maršą[16], grojo „Anties“[17] dainas. Taip ir aš pradėjau daugiau suprasti sovietinės Lietuvos realybę.
Mes visada palaikėm ryšius su giminaičiais Lietuvoje. Nors aš turėjau daug giminaičių ne Lietuvoje, turėjau labai daug ir Lietuvoje. Po Stalino mirties, kai buvo galima rašyti laiškus laisviau, mes su jais palaikėme ryšius, bet niekas iš mūsų nekeliavo jų aplankyti. Ir jie, žinoma, negalėjo mūsų aplankyti. Bet laiškai eidavo, nuotraukos.
Mano motina labai daug kalbėdavo apie savo gyvenimą Kaune. Ir Kauną aš pažinojau, kaip miestą, kaip vietą iš mamos pasakojimų. Mama niekados neprisitaikė prie Kanados, nors gerbė šią šalį, kad ją priėmė. Kai mes vaikščiodavom gatvėmis, ji sakydavo, – žiūrėk į tą namą, tas langas labai panašus, į tą, kur buvo Žaliakalny; ten kur mes gyvenom, buvo toks namas, jis priklausė tam ir tam žmogui. Aš pradėjau matyti vaizdą, ne visos Lietuvos, bet Kauno, Marijampolės vaizdą. Ten, kur lankėsi mama, – Palangą – kur ji vasaros metu važiuodavo, Vištytį – šiek tiek. Tai buvo, aišku, tarpukario Lietuva.
Gyvendama Romoje nutariau, kad man reikia važiuoti į Lietuvą ir aplankyti ją, bet negalėjau važiuoti iš Romos. Mat vizą išduodavo toje šalyje, kurios pilietybė – Kanadoje. Tada pradėjau rašyti laiškus giminaičiams Vilniuje. Rašiau laiškus ir vienam kitam istorikui, rašytojams, bet ypač – giminaičiams Daniliauskams. Ypač jiems.
Aš niekad nenorėjau važiuoti į Lietuvą su ta sovietine ekskursija. Kai reikėjo apsistoti tam tikram viešbuty, į kurį giminaičiai negalėjo įeiti, kai nebuvo galima keliauti į vieną ar kitą miestą. Kai buvo galima vykti tik į Vilnių, gal į Kauną. Į Kauną gal visai net. Nonsensas toks. Aš norėjau laisviau keliauti.
Ir tuo metu šiek tiek pasikeitė sąlygos ir buvo galima važiuoti pas gimines. Jie galėjo tave iškviesti ir galėjai pas juos apsistoti. Ir jau žmonės važiuodavo, ir aš girdėdavau, kad Lietuvoje yra daug, daug laisviau. Praktiškai neblogai. Bet vis tiek teko važiuoti per Maskvą ir reikėjo mokėti labai brangiai už tą kelionę. Daug brangiau negu iš tikrųjų verta, bet vis tiek.
Romoje, kiek galėdavome, darydavome politinę veiklą. Ten vykdavo konferencijos. Aš atsimenu buvo didelės iškilmės ir konferencija, skirta šventajam Kazimierui. Paskui buvo labai didelė šventė, kai vyskupas Sladkevičius[18] buvo paskelbtas kardinolu. Tai mes ten dalyvaudavome ir padėdavome su organizaciniais dalykais. Atvažiuodavo kartais gan daug jaunimo ir mes susiburdavome.
Buvo vienas įdomus įvykis, kai grupė „Antis“ atvyko į Romą. Aš neatsimenu kuriais metais, buvo vasaros metu. Galėjo būti 1988 m. ar 1987 m., vasarą. Jie atvyko šitaip. Italijos komunistų partija, jų komjaunimas dėl Gorbačiovo politikos jautė šiek tiek atšilimą ir suorganizavo Sovietų Sąjungos roko grupių festivalį Romoje. Tarp iškviestų grupių buvo ir „Antis“. Įsivaizduokit, vaikštau aš Romoj ir matau skelbimą italų kalba. Dalyvaus įvairios roko grupės ir tarp jų įrašyta – „Antis“. Aš galvoju, – Dieve! Tada mes sugalvojome, kad reikia su jais susitikti kaip nors – eisime į tą festivalį. Kai kurie kunigai mums sakė, kad festivalį organizuoja komunistų partija. Bet tai buvo Italijos komunistų partija. Mus įspėjo, kad ten bus visokių šnipų. Mes supratome, kad muzikantų neišleis visiškai taip. Nuėjome į festivalį, bet nežinojome, ką daryti. Aš sakiau, – vaikščiokim ten, kur yra visi tie muzikantai ir klausykime. Jie kalbės lietuvių kalba. Tai taip mes juos ir radom. Prisistatėm Kaušpėdui[19] ir Kaušpėdienei. Jie truputį bijojo, bet mes prisistatėme, kad esame Romos lietuviai. Buvo įdomu, kad „Antis“ buvo vienintelė roko grupė, kuri buvo kaip tikri muzikantai. Ir tas labai jautėsi.
I.S. O kiti kaip?
M.D. Na žinai, mėgėjai – grojo kaip savo garaže, nemokėjo profesionalai daryti koncertą, elgtis su žmonėmis. „Antis“ gavo labai gerą vietą, vieną iš geriausių. Mes nuėjome į koncertą, o po koncerto buvo galima per vertėjus muzikantams užduoti klausimus. Mes tam ruošėmės. Klausimą uždavė viena lietuvė, kuri itališkai kalbėjo labai gerai. Ji paklausė Kaušpėdo, – mes girdėjom, kad roko maršai Lietuvoje yra toks šiek tiek patriotiškas lietuviškas dalykas. Kaušpėdas buvo labai drąsus ir atsakė. Moteris, kuri viską organizavo, aiškiai buvo iš KGB, ir ji buvo labai nepatenkinta ir paskui nutraukė pasisakymą. „Antis“ turėjo didžiulį pasisekimą. Kai jie grojo visiems italams labai patiko – jie šoko ir buvo labai šilta atmosfera.
O paskui mes susitikome su tais žmonėmis iš „Anties“ ir juos, kaip sakysim, pašelpdavom, todėl, kad jie neturėjo pinigų, aprodėm Romą. Dauguma jų buvo architektai ir jiems buvo įdomu. Tai čia buvo toks įdomus dalykas.
Kitą kartą aš važiavau į Vokietiją, į Vasario 16–osios gimnaziją. Čia kiekvieną vasarą vykdavo toks suvažiavimas[20]. Ir aš ten važiavau, ir tas suvažiavimas pasidarė visiškai Lietuvos suvažiavimas, todėl, kad atvyko žmonės iš Lietuvos. Tada atvyko Kernagis[21]. Ir jis mums dainavo, ir kalbėjom su juo.
1988 m. gruodžio mėnesį grįžau į Kanadą. Aš labai nenorėjau palikti Italiją. Žmonės manęs klausia, ar nepasiilgstu Kanados, – ne, aš visą laiką ilgiuosi tik Italijos. Visą laiką ir man buvo labai skaudu. Aš daug metų net jeigu pamatydavau paveikslą iš Italijos, pradėdavau verkti. Man būdavo labai, labai sudėtinga. Psichologiškai. Bet aš supratau, kad Italijoje, nors man ir patinka gyventi, bet nėra ateities. Finansiškai buvo labai sunku. Aš privačiai mokiau anglų kalbos, nelegaliai. Uždirbau ne taip mažai pinigų, bet buvo sunkus gyvenimas, ypač kai esi nelegalas.
Kai grįžau į Kanadą, tai ten reikėjo kažkaip užsidirbti pragyvenimui. Tada nusprendžiau rinkti medžiagą apie senuosius lietuvius ir vėl gavau vyriausybės stipendiją. Tuomet aš jau turėjau daug ryšių su Lietuva. Tuo metu, kai buvau Italijoje, mirė mano viena močiutė – mamos mama. Ji paliko šiek tiek pinigėlių savo dviem dukterims – mano motinai ir jos seseriai. O mano motina nutarė tuos pinigus atiduoti savo trims dukterims. Ir aš tada paėmiau dalį tų pinigų ir nusprendžiau už juos važiuoti į Lietuvą. Parašiau giminėmis, gal mes net kalbėjome telefonu. Tuo metu jau buvo galima lengviau. Turėjau gauti iškvietimą iš jų (ir tokia forma, kad jie, man duos kur gyventi ir visa kita). Tada aš pradėjau rašyti visiems kitiems giminaičiams, su kuriais turėjau ryšių. Ir tada 1989 metais rudenį, Vėlinių laikotarpiu, aš atvažiavau [į Lietuvą].
Kelionė buvo baisi, todėl, kad turėjau važiuoti į Maskvą, o iš Maskvos į Lietuvą. Ir kiek ėmė pinigų už vieną naktį viešbutyje Maskvoje, netikėtum! Mano giminaičiai manęs laukė Vilniuje. Buvau Vilniuje, tada važiavau į Kauną. Kauniečiai mane vežė į Marijampolę ir kitur, į Vilkaviškį. Į kai kurias vietas nebuvo galima važiuoti, bet kitur važiavau ir visur susitikau su giminaičiais.
Prieš man važiuojant į Lietuvą, Čikagoje buvo simpoziumas, kuriame aš dalyvavau su pranešimu. Vadinosi Mokslo ir kūrybos simpoziumas. Aš dalyvaudavau visokiuose tokiuose [renginiuose]. Ir ten buvo daug kalbama apie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) steigimą. Buvo atvykęs iš Lietuvos profesorius Vilemas[22]. Jis buvo pagrindinis žmogus [atkuriant VDU], nes jis padarė labai svarbų dalyką, kuris galėjo baigtis blogai, jis universitetą aprūpino pastatais, patalpomis. Kitaip nebūtų buvę jokio universiteto. Buvo ir kitų, ir KTU[23] žmonių, kurie padėjo su tais organizaciniais pirmais susitikimais, bet Vilemas buvo labai, labai svarbus. Ir jis dalyvavo tame simpoziume.
Kai nuvažiavau į Lietuvą, nuėjau į universitetą, kur jau vyko pirmieji mokslo metai. Universitetas turėjo patalpas tada Laisvės alėjoje. Ir ten aš susitikau su Joana Misevičiene – angliste, daktare, kuri buvo ir VDU Senato sekretorė. Ir aš pasakiau, kad norėčiau atvažiuoti. Jiems labai reikėjo [tokio] žmogaus, kaip aš, kuris ne tik mokėtų anglų kalba, bet ir turėtų patirties dėstyti anglų kalbą, o taip pat turėtų daktaro laipsnį, nes universitetas norėjo daryti anglų filologijos programą. [VDU] norėjo, kad aš tučtuojau atvažiuočiau, bet aš tada buvau sudariusi sutartį su Kanados valdžia ir negalėjau jos laužyti. Sutarėme, kad atvažiuosiu kitų metų pradžioj.
Per laiką daug dalykų įvyko. Vienas iš jų, – mano giminaičiai iš Vilniaus atvyko į Kanadą aplankyti ir tai buvo gerai. [Kitas dalykas] – tuo metu Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir tapo neįmanoma atvažiuoti į Lietuvą.
Ir dar buvo kita bėda. Kai gyvenau Monrealyje, buvau Monrealio lietuvių bendruomenės narė ir buvau atsakinga už ryšius su kitomis grupėmis – estais, latviais. Čia buvo mano tokia sritis. Mes darydavome tokias metines demonstracijas, minėjimus. Tas reiškia, kad aš buvau sovietų juodajam sąraše. Ir aš kai ėjau į Sovietų Sąjungos Monrealio konsulatą, kuris apskritai buvo labai draugiškas, tai konsulas man pasakė, kad bėda yra, kad aš esu tam juodam sąraše ir jis niekaip negali duoti man vizos. Tada aš parašiau į Lietuvą, gal net skambinau Joanai Misevičienei, kad negalėsiu atvykti, kad negaliu gauti vizos. Ir buvo gan sudėtinga, nes jau buvau pradėjusi uždarinėti savo gyvenimą Kanadoje – baigėsi stipendija, atsisakiau buto.
Bet aš vis tiek galvojau, kad reikia tęsti mūsų demonstracijas. Daug kas jau nenorėjo jų daryti. Latvių, estų viršininkai sakė, – mes turim ten ryšių, mes nenorim. [O aš] galvojau, sovietai bus labai nustebinti, jei nedarysim demonstracijos, nes kiekvienais metais su savo vėliavomis ir plakatais vaikščiojom. Pasakiau latviams ir estams – darykit kaip norit, aš darysiu, lietuviai kai kurie ateis. Leiskit man bent paskelbti latviams ir estams, kas norės – ateis. Na, jie susigėdino ir mes darėm. Aš turėjau viską daryti. Jie nenorėjo, kad jų vardai oficialiai būtų [minimi]. Turėjau gauti policijos leidimą ir visą kitą. Policija klausė, – ar nebus ten jokių bėdų. Sakiau, – nors mūsų bus daugiau negu įprasta, bet nebus jokių bėdų. Ir iš sovietinės pusės nebus jokių bėdų.
Tuo metu [Kanadoje] apie Lietuvos nepriklausomybę jau buvo viešai kalbama, Kvebeko prancūzai labai ją rėmė. Jie susiejo [Lietuvą] su savo [padėtimi]. Na pavyzdžiui, buvo daug žmonių, kurie rėmė nepriklausomą Kvebeką. Ir pavyzdžiui, metro buvo reklama – „užsiprenumeruok Monrealio laikraštį – La Presse“ (pagrindinis Monrealio laikraštis). Ir tada rodo pirmąjį [to laikraščio] puslapį. Ir kokį puslapį jie išrinko? O gi tą, kur rašoma, [kad] Lietuva paskelbė nepriklausomybę! O metro vaikšto milijonai žmonių ir mato tą reklamą. Na supranti, buvo didelis jausmas. Mes nieko nedarėm, kad tas būtų. Tai buvo iš jų pusės. Aš kalbėjau per radiją prancūzišką, buvau kviečiama. Tai aš galvojau, kad ta demonstracija vyks, ir ji bus labai gera. Ir ji buvo labai gera. Ir aš galvojau, – na negalėsiu važiuoti į Lietuvą, bet Lietuvoj žmonės dirba ir aš negaliu nedaryti.
Kodėl aš norėjau važiuoti į Lietuvą?
I. S. Norėjau jūsų šito klausti.
M. D. Ne dėl Vytauto Didžiojo universiteto. Man tas nebuvo nei šilta, nei šalta. Man reikėjo, kad būtų kažkas tokio kaip Vytauto Didžiojo universitetas. Man reikėjo važiuoti su kokiu nors nuolatiniu darbu, man reikėjo darbo. Bet atsimink, kad tuo metu viską dar valdė Sovietų Sąjunga. Ir leidimą atvykti į Lietuvą aš gavau per Vilemą. Vilemas (kaip ir jo tas didelis Energetikos institutas) buvo labai svarbus žmogus, jis turėjo didelę valdžią ir aš buvau kviečiama (aš dar kur nors turiu tą laišką) dirbti ne Vytauto Didžiojo universitete, o Energetikos institute – mokinti mokslininkus geresnės anglų kalbos, redaguoti straipsnius.
I. S. Labai gudriai sugalvota.
M. D. Ir aš niekad gyvenime nesu buvus Energetikos institute ir nebuvau. Bėda buvo, kad [tuo metu] iš viso nebuvo leidžiama vykti į Lietuvą. Tada jau buvo liepos mėnesio vidurys, aš vėl bandžiau organizuoti savo gyvenimą Kanadoje.
Mes tada klausydavome Vilniaus radijo, todėl, kad jis buvo pasidaręs geras. Man labai naudingas buvo tas laikotarpis Romoje. Jie [Romoje] visus tuos žmones Lietuvoje žinojo. Tuos aukštesnius, žymesnius ir jie galėjo tiesiai pasakyti. Aš atsimenu, kai Sąjūdis atsirado ir juos pasiekė ta žinia, jie galvojo, ar dėti į programą tokį tiesiog skelbimą, kad atsirado toks Sąjūdis. Anksčiau buvo [informacija] apie Estijos [Liaudies frontą[24]]. Ir jie[25] galvojo, ir žiūrėjo į sąrašą žmonių, kurie ten buvo. Propagandinis laikraštis „Gimtasis kraštas“ turėjo tokį skelbimą, kur buvo parašytas gal tuzinas vardų – kas ten dalyvavo. Lozoraitis ir tas kunigas[26] ir jie man sakė: – Vytautas Landsbergis, jo, geras. Šitas žmogus – geras, šitas – abejotinas, gali būti šnipas, gali būti – ne. Ozolas domisi tokiu dalyku ir taip toliau. Tai jie sako, – taip, čia bendrai, neblogai. Tai jie galėjo man tokius dalykus paaiškinti, ko aš niekad nebūčiau žinojusi. Matai, jie man viską galėjo išaiškinti, kas darosi. Na pavyzdžiui, jie man labai gerai išaiškino, kas pasikeitė, kai Brazauskas buvo paskirtas Lietuvos komunistų partijos sekretoriumi. Apie Brazauską jie daug žinojo. Ir tada pradėjo žiūrėti į Brazausko kalbas ir sako, – jis yra ant ribos, jis nežino į kurią pusę eiti, – likti su Sovietų Sąjunga, ar eiti su kitais. Ir jis dar labai bijojo ką nors daryti, bet sakė.
Tada [Lietuvoje] vyko tie visi dideli mitingai. Mes matydavome, todėl, kad gaudavome video. Kas nors atveždavo, kai aplankydavo. Aš žiūrėjau visus, tai viską žinojau.
Tuomet mano tikslas buvo, kad Lietuva išsivaduotų. Man reikėjo gyventi, man reikėjo turėti darbą. Man reikėjo kokio nors legalaus [darbo]. Vienas dalykas nuvažiuoti į Italiją ir ten nelegaliai gyventi 2–3 metus, bet yra visai kitas dalykas, bandyti tai daryti ten, kas dar iš tikrųjų buvo Sovietų Sąjunga. Lietuva buvo paskelbus [nepriklausomybę], bet jos niekas dar nepripažino.
1990 m. liepos mėnesį man paskambino mano motina (jai paskambino [kažkas] iš Toronto) ir pranešė, – vėl duoda leidimus, Toronte Sovietų Sąjungos konsulas jau duoda [leidimus]! Aš tada bėgte, bėgau į tą Monrealio konsulatą.
Nors sakiau, kad jie buvo draugiški, bet reikia atsiminti, kaip ten buvo. Įeini į kambarį ir ten nebuvo jokio žmogaus, buvo toks kaip sietas, kurį pakeldavo ir kalbėdavo arba kartais buvo kalbama per garsiakalbį. Nebuvo jokio artimesnio ryšio. Bet aš jau buvau truputį, negalima sakyti, kad susidraugavus, bet pralaužus pirmus ledus. Kai buvo mūsų didelės demonstracijos prieš [sovietų konsulato] duris, tuomet konsulas mus pakvietė ateiti vidun. Ir visi lietuviai, latviai, estai sakė, – neikit, neikit.
I. S. Neišleis.
M. D. Taip, bet aš su Arūnu Staškevičiumi, kuris tuo metu buvo Monrealio lietuvių bendruomenės pirmininkas, nuėjome. Ir kalbėjomės su konsulu. Ir buvo gana aišku – visi tie, kurie dirbo konsulate, baisiai norėjo, kad Gorbačiovo laikai tęstųsi, nes jie norėjo pokyčių. Ir ar Lietuva spruks, ar nespruks, jiems nebuvo labai svarbu. Nebuvo, kad jie mums simpatiją jautė, bet jiems rūpėjo kiti dalykai. [1990 m. liepą], kai aš antrą kartą nuėjau į [Sovietų Sąjungos konsulatą], aš kalbėjausi su pačiu konsulu. Ir jis pasakė, – taip, – išduodu vizą.
Turėjau [skristi] su Aeroflotu[27]. Aeroflot buvo labai nemaloni organizacija. Bet kadangi turėjau tikslą, man atrodė labai gerai.
Aš neketinau eiti į politiką, aš neketinau įsijungti į Sąjūdį ar važiuoti į Vilnių. Aš nenorėjau važiuoti į Vilnių. Kaune man visai tiko ir aš galvojau, kad mes išeiviai neturim kišti galvų per aukštai. Šitas reikalas, šitas tvarkymas turi būti pačių lietuvių. Jie viską daro, o mes galim tik padėti, jeigu galim. Galim duoti patarimų. Bet kaip kiti [išeiviai], pavyzdžiui, važiavo tiesiai į Vilnių ir gavo ten vietų, ir sėdėjo ten kabinetuose su [Lietuvos lietuviais], man tai atrodė netinkamas kelias. Aš ir su tėvu daug kalbėjau [šia tema], ir mes manėm, kad čia yra blogai. Čia yra kišimasis. Mes kišam savo vertybes jiems ir čia nieko nebus iš to. Mes galim būti naudingi ir mes buvom naudingi kaip kalbininkai, bet svarbiau buvo įdarbinti Lietuvos kalbininkus.
Jie turėjo ir savo žurnalistų ir jau matėsi iš tokių laikraščių kaip „Komjaunimo tiesa“, kuri tada pakeitė pavadinimą ir pasidarė „Lietuvos rytu“, kad dalykai keitėsi. Šitai matydavo [bičiuliai] Romoje ir aš jau pati galėjau pastebėti, kad šitas straipsnis jau yra kitoks. Ir dalykai pradėjo keistis – buvo viešų pasisakymų už Lietuvos nepriklausomybę, jau viskas ėjo ta linkme.
Man atrodė, kad didelis darbas bus pakeisti žmonių mąstymą. Ir universitetas tam bus labai gera vieta – aš dirbsiu su studentais, studentai yra jaunimas. Jaunimas, kuris paskui eis į svarbius darbus. Aš niekad gyvenime nekalbėjau su studentais apie politiką. Čia būtų nesąžininga. Bet jie žinojo mano [poziciją].
Dirbti universitete aš visai nenorėjau, būti mokytoja man nepatiko. Man labai nepatiko, bet kai aš dirbau Romoj anglų kalbos mokytoja, man pradėjo truputį labiau patikti [dirbti] su žmonėms. Truputį pripratau prie to.
Ką man gaila buvo palikti Kanadoje? Gailiausia buvo palikti istoriko darbą. Tas buvo labai gaila. Ir kitas dalykas buvo – aš neatvažiavau ant kiek laiko, aš atvažiavau ant visados.
I. S. Iš karto jau buvote nusprendusi, kad atvažiuojate visam laikui?
M. D. Kaip gyvenau Italijoje, jau buvau nusprendusi tą daryti kaip nors. Atvažiavau į Lietuvą ir dalykai [savaime] ėjosi. Aš nebūčiau atvažiavusi, jei Lietuva būtų likusi sovietinė.
Tą pirmą kartą, kai aplankiau Lietuvą 1989 m., aš turėjau važiuoti per Maskvą. Mano pusseserė Kanadoje (Kanados pilietė, gimus Kanadoje) dirbo Kanados ambasadoje konsule, viena iš konsulių. Ir aš galėjau apsistoti pas ją, kas anksčiau buvo draudžiama. Turėjau vis tiek mokėti už viešbutį, bet vis tiek galėjau pas ją apsistoti. Ji pakvietė, – apsistok keletą dienų, bus įdomu. Ir tada ambasadorius su manim kalbėjosi, klausė, – kaip, kas ten vyksta Lietuvoj, kas darosi. Aš sakiau, – kad lietuviai nesustos, jie sieks [nepriklausomybės]. [Kanadiečiai] tuo buvo labai nepatenkinti, nes nenorėjo kenkti Gorbačiovui. Labai nenorėjo. Bet jiems buvo nepatogu, nes Kanada niekados nepripažino Lietuvos [okupacijos]. Kanadiečiai manė, kad [procesai vyksta] per greitai, nepatogiai. Ambasadoriaus nuomone, – jeigu Gorbačiovas dings, tuomet valdžią užims generolai. Aš galvojau, – Dieve, – ko jie mokina tuos ambasadorius! Aš sakiau, – Sovietų Sąjungoj ne generolai, bet partija turi didelės reikšmės. Partijos aukščiausi žmonės yra svarbūs. Generolai darys taip, kaip jiems bus pasakyta. Jis tuo netikėjo. Bet aš žinojau, kad taip yra.
Mane labai nustebino Maskva – tikrai nustebino. Aš važiavau su savo pussesere, mums davė iš ambasados šoferį ir mašiną ir mes čia – ten važiavom. Skurdas, skurdokas vaizdas. Pastatai prie Raudonosios aikštės, o jie yra svarbūs – valstybiniai, valdžios pastatai, o kai kurių langai neturėjo stiklo, buvo užkalta su [lentomis]. Na atsiprašau, kas čia yra? Įeini į parduotuves – nieko nėra. Ilgos eilės. Vežė mane į taip vadinamą turgų. O aš buvau buvus turguj Lietuvoj, tai Maskvoje, pagal mano akis, visai ne turgus. Ten beveik nieko nebuvo. Žmonės vaikščiojo su maišais, nes galvojo, kad gal ką nors pavyks dar nusipirkti. Aš tada pagalvojau, – šita imperija griūva ir ji griūva dėl ekonominių priežasčių. Daugiausia imperijos griūva dėl ekonominių priežasčių ir čia buvo tipiškas pavyzdys. Anksčiau kaip būdavo, pavyzdžiui, romėnų imperija, – trukdavo ilgai kol griūdavo, o dabartiniais laikais viskas vyksta daug greičiau. Mes nelabai tikėjome Gorbačiovu, bet mes pastebėjome, kad jis darė labai didelių nuolaidų [Vakarams] ir jis norėjo palaikyti ryšius. Ir mes sakėme, – jis žino, kad ekonominė padėtis yra labai bloga, nepataisomai bloga. Ir taip ir buvo. Ir todėl jie [sovietai] griuvo. Buvo aišku, kad jie grius, jie tikrai grius, tačiau kartais griūvanti imperija gali būti pavojinga, kaip pastatas, kuris griūva tau ant galvos. Tikėjau, kad Lietuva, Latvija, Estija kaip nors išlys, išspruks. Bet aš tada sakiau, – bus aukų, nebus be kraujo, todėl, kad Sovietų Sąjunga ne toks dalykas.
Kai po metų vėl atvykau į Lietuvą, pastebėjau, kad viskas buvo pasikeitę Kaune. Atmosfera buvo visiškai kitokia. Kai buvau 1989 m., tai žmonės buvo džiaugsmingi, dainuojantys, visi lietuviai jautėsi labai gerai, vaikščiodavo iškeltomis galvomis, su mumis [atvykusiais] kalbėdavo labai laisvai, kiti važiuodavo čia–ten. Jau organizavo savo gyvenimą, galvojo, kad viskas eina gerai. O 1990 m. visur buvo jausti baimė, buvo didžiulė baimė.
Kai namo važiuodavau troleibusu ir žmonėse, kurie sėdėdavo troleibuse, matėsi baimė. Čia buvo ne tik asmeniškas rūpestis dėl maisto ar kitų dalykų trūkumo, nors Lietuvoj nebuvo tokia didelė bėda dėl maisto kaip Maskvoj, bet buvo baimė. Visi klausė radijo, visi žiūrėjo televiziją. Ryte, nors man nepatikdavo anksti keltis, aš nueidavau į spaudos kioską ir stovėdavau eilėj, nes kitaip negalėdavai nupirkti laikraščių. Viskas būdavo [greit] išparduodama. Ir aš pirkdavau beveik visus, ne tik tą „Lietuvos rytą“ – „Komjaunimo tiesą“, bet viską, viską, viską. Tada grįždavau namo, skaitydavau. Vėliau nunešdavau į universitetą, kitiems duodavau. Visi mes dalindavomės vienas su kitu. Ir universitete buvo žmonių, kurie sakė man, aš nežinau, kodėl man sakė, – gal todėl kad aš iš užsienio, kad man reikia išvažiuoti, jei tik būtų galima – išvažiuoti kol dar galiu. Todėl, kad bus baisus dalykas, kai Sovietų Sąjunga
I. S. Sugrįš?
M. D. kad nebuvo niekur išėję. Reikia atsiminti, kas mane truputį trikdė, kad Kaune buvo sovietų karių. Jie buvo jauni ir jie buvo apsirengę kaip kariai ir kartais vaikščiodavo Laisvės alėja su savo mažais kalašnikovais (tokiais mažiukais), stabdydavo žmones ir tikrindavo jų dokumentus. Žmonės dėl to nelabai jaudinosi, bet man jie buvo truputį baisūs. Aš nebuvau pripratusi.
Kai eidavau į paštą ir lipdavau žemyn, ten, kur išduodavo siuntinius (tėvai siųsdavo vis siuntinius) kartais tuos kareivius ten sutikdavau. Ir vieną kartą aš nuėjau žemyn ir taip jau pasitaikė, kad ten stovėjo eilė tų jaunų karių. Ir aš galvojau, kad reikia apsisukti ir išeiti ir grįžti atgal kitą kartą, bet žiūriu, – laiptais ateina jų dar kokie šeši. Irgi laukia.
I. S. Nejauku?
M. D. Mane beveik panika apėmė – man suspaudė širdį. Jie su savo ginklais. Ir tada, stovėdama ten, aš galvoju, – jie yra vaikai. Jie buvo vaikai. Jie buvo mano studentų amžiaus. Jie buvo šauktiniai, 18 metų, nors kai kurie atrodė daug jaunesni. Jie stovi eilėj ir gauna kokį mažą paketėlį. Vienas, kitas net bučiuoja tą paketėlį, kurį jiems mama įdėdavo. Ne todėl, kad ten bus kavos, kurią aš gaudavau, bet todėl, kad jie labai pasiilgdavo savo [namiškių]. Ir jiems buvo baisu būti Kaune. Ir jie mūsų bijojo šiek tiek. Žmonės bandydavo juos paguosti, kad jiems nieko neatsitiks. Bet buvo vis tiek toks nejaukus jausmas, buvo tokia blokada savotiškai. Dėl visokių prekių. Patalpose sėdėdavome su paltais. Ir kai ėjo ruduo, įtampa vis augo. Ir bendras jausmas buvo, kad jie [sovietai] staigiai ateis – griebs, areštuos visus iš Sąjūdžio (aš su Kauno Sąjūdžiu turėjau šiek tiek ryšių). Galvojome, kad taip gali atsitikti per Kalėdas ar Naujus metus. Kai buvo Kūčios, aš buvau pas giminaičius ir mes, kaip visi, pastatėme lange žvakę. Tai buvo ženklas, kad mes dar esame. Ir visur mirgėjo tos žvakutės. Ir buvo tikrai nejaukus jausmas. Supratome, kad jeigu ateis areštuoti, žmonių paimti, tai bus pasipriešinimas, tada gal bus ir mirčių.
Buvo pirmas sausio mėnuo, kada universitetas nedirbo, nes rėmėsi kita programa ir [mokslo metus] pradėjo anksčiau. Tada dalykai klostėsi gan blogai. Sąjūdis kvietė žmones, organizavo juos. Žmonės iš įvairių miestų važiuodavo ir stovėdavo aplink Aukščiausiąją Tarybą ir prie kitų pastatų. Tai tada aš buvau čia [Kaune], o Avižienis[28] tuo metu buvo išvažiavęs, dingęs. O prorektorius Kaminskas[29] viską darė. Sutikau jį tuo metu kaip nešė visokius Universiteto dokumentus į savo mašiną ir ketino namuose paslėpti. Tuo metu jau buvo nemalonumų – buvom gavę iš Maskvos nurodymą, kad negalime likti pastate Daukanto gatvėje, kurį Universitetas teisėtai nuomojosi iš buvusios komunistų partijos. (Anksčiau ten buvo politšvietimo rūmai). Kai sutikau Kaminską, jis klausė, – tai tu dar esi [neišvykusi]? [Anksčiau] buvo skambinama visiems universiteto užsieniečiams ir organizuojamas jų išvažiavimas – ar per Rygą, ar per Latviją ar per Estiją. Aš neatsimenu, bet universitetas žadėjo nuvežti mus ten. Aš atsisakiau ir net buvau pikta, nes atvykau į Lietuvą ne tam, kad išvažiuočiau. Aš jam [juokaudama] sakiau, – pagalvok kaip bus gerai, kai gulės negyva užsienietė, į visus laikraščius įdės. Bet daug kas išvažiavo, labai daug kas išvažiavo, nes iš tikrųjų labai bijojo. Aš nebijojau. Jeigu matau prieš akis ką nors su ginklu, tuomet bijau, bet taip sau, abstrakčiai, aš nebijojau.
Į Vilnių buvo kviečiami žmonės ir iš Kauno. [Ir aš važiavau.] Kai važiavome autobusu į Vilnių, vairuotojas klausė radijo. Mes užstrigome – nejuda, nejuda visiškai, vairuotojas klauso radiją, visi visiškai tyli. Sausakimša, bet nė vieno garso negirdėti. Tik radijas.
Tuo metu, kai [sovietai] užėmė Spaudos ir televizijos rūmus, o mes buvome visai netoli. Prašėme ir vairuotojas mus išleido. Mes bėgome į tą kalną, ėjome žemyn. Ten stovėjo ginkluoti kariai, žmonės man sakė, kad čia buvo saugumiečiai. Aš nebūčiau gal atskyrusi, bet man sakė, kad čia ne kariuomenė, o saugumiečiai. Ir buvo matyti kraujo, nes ten buvo sužeistas vienas žmogus. Ir stovėjo žmonių. Tada aš važiavau pas savo giminaičius, kurie gyveno Lazdynuose, netoli bokšto.
Prie bokšto jau buvo nuėjęs vienas iš mūsų giminaičių. Tą naktį[30] aš miegojau salone, kur stovėjo televizorius. Vidury nakties [giminaičiai] mane pabudino, nes išgirdo šaudymus prie bokšto, įjungė televizorių ir aš mačiau tuos paskutinius momentus, kaip [Eglė Bučelytė[31]] pranešė, kad [sovietų desantininkai] jau yra viduj. Ir tada mačiau tas rankas, viską ir tada nutraukė transliaciją.
Iššokau iš lovos ir sakau, – mums reikia eiti ten kaip nors. Buvo šalta. Apsirengėme, bet kaip nueisime prie to bokšto? Mano giminaičiai sakė, – galime eiti pėsti. Truks pusantros valandos, bet nueisime. Kai mes išėjome, jų kaimynai ėjo, bėgo žemyn, nes, jų sūnus budėjo prie bokšto. Ir kaip mes visi įlipom į jų tą mažą mašinėlę? Mūsų buvo apie 8 žmones. Aš ir dabar galvoju, – na neįmanoma. Aš ir mano dvi pusseserės kažkaip įsigrūdome. Tetą palikom kaip ryšininkę, nes mano kita pusseserė buvo [ne namie]. Ir nuvažiavome. Mašiną palikome papėdėje ir ten jau buvo girdėti visokių nemalonių garsų, matėme, kaip išvažiuoja greitoji. Ir žmonės kalbėjo, – jau žuvo žmonių. Man rodos, tada sakė, – žuvo 10.
Einant prie bokšto, stovėjo labai daug autobusų, nes čia buvo autobusai, su kuriais žmonės atvažiavo iš įvairių [Lietuvos] vietų stovėti aplink tą bokštą. Lipdami aukštyn, galvojame – paieškosime mano pusseserės vyro. Nežinojome, ką daryti. Ir matome, žemyn atvažiuoja tankas, toks nedidelis tankas, sakyčiau, – mažiukas tankas.
I. S. Gal BTR–as, šarvuotis?
M. D. Bet kaip tikras tankas. Ir jis taip truputį važiuoja, truputį sustoja. Taip labai keistai. Ir tada jis tiesia savo [vamzdį] į mus. Girdime, kad šaudo. Ir toks vyras, kuris stovėjo šalia manęs, sakė – čia tušti [šoviniai]. Aš pagalvojau, – vienu metu tušti, kitu metu – ne tušti. Ir aš sakiau, – kuo greičiau [bėkime]. Ir aš su pusseserėmis, ir visais tais žmonėmis [ėmėme bėgti]. Nors nesu labai mikli ar atletiška, bet peršokau tokią gyvatvorę ir atsidūriau jau kitoj pusėj. O mano pusseserė Viktorija Daniliauskaitė, kuri yra menininkė ir negyvena šiame tikram pasaulyje, vis stovi ir žiūri, ir sako, – kaip įdomu. Vaizdas tikrai buvo įdomus. Buvo tamsu, o tankas atvažiuoja. Buvo labai keistas, labai keistas jausmas. O tada jis pradėjo su tuo vamzdžiu daužyti autobusus, o juose visur sėdėjo vairuotojai. Vamzdžiu beveik visai sudaužė vieno autobuso langą, o vairuotojas vos spėjo iššokti iš kitos pusės.
Aš sakiau, – mums nėra ką [čia] daryti, – einam prie Aukščiausiosios Tarybos. Ėjom žemyn, klausėm žmonių ir kažkas mus nuvežė. Tenais buvo liūdna – buvo daug žmonių, mes vaikščiojome aplink. Buvo šalta ir per garsiakalbius girdėdavome kalbas iš Aukščiausiosios Tarybos. Girdėjau Vytauto Landsbergio balsą ir dar kitų. Jie svarstė, – ar mes nuturėtume pasakyti žmonėms nueiti. Mes [Aukščiausioji Taryba] liekame čia, o jie nueina.
Pagalvojau, – kvailystė didžiausia. Mes niekur neinam. Ir visi buvo taip buvo pasiryžę. Kai kalbėjome su pusseserėmis, tai aš sakiau, – ką mes galime daryti? Kovoti mes negalime. Raginau, – stovėsim taip, bent būsim liudininkai. Jeigu juos [Aukščiausiąją Tarybą] suims ir išves, mes liudysime, kad jie nepabėgo; jeigu juos nužudys, mes galėsime tai paliudyti. Ir tada mes sutarėme, kad jeigu bus toks puolimas, mes sutiksime prie netoli buvusios bažnyčios.
Prie mūsų priėjo vienas vyras ir pasakė, kad moterys turėtų išeiti. Tai aš jį labai iškoliojau. Moterys yra daug geriau šituo atveju negu vyrai. Buvo žurnalistų iš užsienio. Aš sakau, moterų buvimas čia turės didesnį poveikį. Kadangi organizavau tokią veiklą, šitą žinojau.
Niekad neužmiršiu – atvažiavo viena grupė. Autobusiukas toks gana prastas. Išlipo visa grupelė iš kokio mažo Žemaitijos miestelio. Užmiršau, iš kurio. Ir jie tada pradėjo dainuoti – „Marija, Marija“. Niekad taip klaikiai negirdėjau tą [giesmę giedant] – jie visai neturėjo balsų. Bet buvo toks momentas.
Ten po apačia ėjo kelias, ir mes girdėdavome, kaip juo važiuoja sunkvežimiai. Sunkvežimiai vidury nakties. Tie, kurie daugiau apie tokius dalykus supranta, sakė, kad čia ne tankai, čia – sunkvežimiai yra. Ir gali būti, kad atveža iš kitur [smogikus]. Žmonės kalbėjo, kad bokštą [užimant] visi buvo aiškiai iš KGB arba apsvaigę šiek tiek. Buvo vienas momentas, kai tikrai atrodė, kad jie atvažiuoja. Girdėjom, kad atvažiuoja. Tai tada mes stovėjom tokioj eilėj. Bet jie pravažiavo, dingo, nebesigirdėjo. Atėjo rytas. Išgyvenom.
Tada jau galvojom – autobusai, troleibusai turės važiuoti. Reikėjo grįžti į Kauną, nes buvau susitarus susitikti su studentais. Galvojau, jeigu universitetas bus uždarytas, galėsime pas mane namuose susitikti. Ir aš turėjau grįžti. Jaučiausi klaikiai, nes turėjau slogą. Buvo didelė sloga. Grįžom pas tetą ir aš išvažiavau į Kauną.
Važiuojant į Kauną autobuse vėl niekas nešnekėjo, nei vienas žmogus nepasakė nė žodžio. Kai atvykome į Kauną, ūpas pasitaisė, nes visur buvo pakabinti juodi kaspinai ir Lietuvos vėliavos. Labai daug kur. Tai aš galvojau, – gerai.
Ir tada ėjau namo, ėjau į universitetą. Universiteto patalpose Daukanto g., būdavo įeini, o ten pradžioje – rūbinė. Dabar jos ten nebėra. Ten sėdėdavo moteris, kuri prižiūrėdavo pastatą. Atėjusi papasakojau, kas buvo. O ji, žinai, ką ji darė? Ji, buvo atnešusi į darbą tokį metalinį puodą ir metalinį šaukštą. Ir sako, jeigu [sovietai] įsiverš, – tai aš su šituo skambinsiu, kad visi žinotų. Pagalvojau, kad geras [sumanymas]. Sutikau grupelę studentų, daviau jiems savo duomenis – telefono numerį ir adresą. Susitarėme, kad jeigu uždarys universitetą, tai pas mane ateis merginos, o berniukai jau turės pasislėpti.
Bet to neprireikė. Grįžome į darbą. Vasario mėnesį buvo blogai, nes sklandė visokie gandai, kad ateis ir paims visus berniukus į kariuomenę. Dirbome, man atrodo, trečiam aukšte. Buvome susitarę kaip elgtis jeigu išgirsime ateinant. Aš iš vidaus užrakinsiu [auditorijos] duris ir pati išeisiu į lauką kartu su viena kita studente, kuri moka rusų kalbą. O tuo tarpu berniukai per langą turi išlįsti. Tai buvo toks planas. Tokiomis sąlygomis dėsčiau ir ėjome pirmyn.
Aš supratau, kad mes [Lietuva] laimėjom tuo metu, kai kiti labai baiminosi. Aš sakiau, – mes laimėjome. Taip ir buvo. Kai studijuoji istoriją ir politiką, žinai ir gali interpretuoti dalykus.
Viskas buvo įdomu.
Man atrodė, kad Lietuvoj yra daug ką daryti. Pirmas dalykas, kuris man atrodė labai svarbus, buvo moterų [padėtis]. Kalbėdama su žmonėmis, gan svarbiais žmonėmis, pastebėjau milžinišką seksizmą. Ir akademinėje aplinkoje kalbėdavo labai negražiai apie moteris ir bendrai, buvo visokių šiurkštumų. O mano studentės buvo daugiausia moterys, bet buvo ir vyrų. Ir aš galvoju, reikia po truputį, po truputį šitą keisti. Ir kaip Kanadoje, atėjo feminizmas ir pakeitė dalykus. Galvojau, kad Lietuvoje pokyčiai įvyks greičiau, greičiau ir buvo.
Buvo [ir daugiau dalykų], kurie man nepatiko. Man nepatiko alkoholizmas. Na, pavyzdžiui, universitete būna visokie susitikimai, gimtadieniai – ir [žmonės] geria rimtai. Ir visus varo gerti dienos metu. O aš dar turiu paskaitas. Tai man tas atrodė labai, labai baisu. Ir aš prieš tai kalbėdavau.
Į Kanadą aplankyti tėvų galėjau nuvažiavau tik po dviejų metų, nes buvo neaišku, kaip galėsiu grįžti, ar gausiu leidimą grįžti. Turėjau laukti iki kol pasidarė saugiau. Po to jau važiuodavau reguliariai. Pradžioje važiuodavau kiekvieną vasarą, vėliau nutariau važiuoti ir žiemos metu (sausio mėnesį), nes tėvai darėsi senesni ir supratau, kad ne taip jau ilgai juos turėsiu. Tėvai buvo atvykę porą kartų [į Lietuvą] ir daug kas atvyko.
Tas pirmas dešimtmetis [po nepriklausomybės] buvo sudėtingas, bet įdomus laikotarpis.
Aš tapau atsakinga už Kalbų katedrą. Pradžioj nenorėjo manęs leisti, vadovavo kiti, bet paskui neliko nieko kito, ir aš buvau. Reikėjo [įdėti] labai daug darbo, kad vyktų programa. Aš buvau atsakinga už visus anglų kalbos lygius. Tai buvo milžiniškas darbas. Buvo labai sunku surinkti užtektinai anglistų, nes anglistai išvažiuodavo, nes galėdavo gauti kitus [darbus]. Buvo baisiai sudėtinga, bet jie buvo labai geri, labai stropūs, [turėjo] daug idėjų. Paskui kartais atvažiuodavo žmonių [iš užsienio] ir tai leisdavo mums pagerinti programą, kas man buvo svarbu.
Su filologijos programa buvo daug sudėtingiau, nes mes buvome tik trys su laipsniu – aš, Joana Misevičienė ir Dalia Masaitienė. O universitetas būtinai norėjo, kad turėtume ir magistro programą. Kartais aš dėstydavau net tris naujus dalykus per semestrą ar daugiau. Ir mes neturėjome bibliotekos. Kai važiuodavau į Kanadą, vis atveždavau daug knygų. Praktiškai nieko kito neatveždavau – tik knygų ir kai kurių vaistų.
Pradžioj buvo sunku. Mes gaudavome žmonių iš Skandinavijos, kurie buvo geri dėstytojai, bet sąlygos buvo prastos. Mes gan ilgai neturėjome fotokopijavimo aparato, priėjimo prie jų. Kaune buvo vienas kitas. Nebuvo knygų, nebuvo kartais net kreidos. Ir buvo šaltoka. Ir vis keisdavosi personalas, todėl, kad tie, kurie atvykdavo iš Skandinavijos ar iš kur kitur, jie atvykdavo tik vieniems metams. Ir tas buvo sudėtinga. Iš darbinės pusės irgi buvo sunkūs laikai, bet buvo įdomu.
Kai žmonės manęs klausdavo, aš vis sakydavau, kad esu imigrantė, kad atvažiavau ant visados. Ir jie lyg to nesuprasdavo. Jie galvojo, kad mano tėvai labai turtingi, kad aš turiu labai daug pinigų. Aš bandydavau jiems aiškinti, kad aš visai neturiu pinigų. Santaupos, kurių aš truputį turėjau, visos dingo Sąjūdžio laikais. Kai pradėdavo atvykti žmonės [iš Lietuvos] – Prunskienė[32] ir kiti. Jiems reikėjo duoti pinigų. Reikėjo duoti, kad galėtų čia važiuoti ar ten. Ir tie visi pinigai išnyko. Aš neturėjau nė cento, tik ką uždirbdavau. Nors to pilnai užteko. Tada buvo sunku gauti [įvairių] dalykų. Tai giminaičiai man labai daug padėjo. Labai, labai daug padėjo. Be jų būtų buvę labai sunku. Net tokių paprastų dalykų kaip lėkštelės nebuvo kur nupirkti.
I. S. O Jums gi įsikurti reikėjo.
M. D. Aš neturėjau patalynės, neturėjau rankšluosčių, aš neturėjau visokių dalykų. Ir taip po truputį juos sudėjau. Tokių labai paprastų dalykų, kurių reikėdavo, nebuvo – pavyzdžiui, rašalo. Visokių, visokių dalykų. Aš atsivežiau savo spausdinimo mašinėlę. Ji buvo mechaninė ir su ta galėjai spausdinti, bet reikėjo kalkės. Kalkių nebuvo nusipirkti. Mano viena giminaitė, kuri dirbo tokiam institute, man paėmė iš tenais dėžę kalkių ir padovanojo Kalėdoms. Aš atidariau – o, kaip gerai. Todėl kad mes ir testus turėjom spausdinti, ir sąrašus. Viskas buvo labai sudėtinga iš tos materialinės pusės. Bet man buvo įdomu ir vis sugalvodavau išeitį.
Žmonės klausia, ar man gerai Lietuvoje. Nesakyčiau, kad buvo labai gerai. Aš tikrai to nesakyčiau. Pirmiausia, aš patyriau Lietuvoje, tą patį, ką patyriau Kanadoje – kad esu užsienietė, kad aš nesu [viena iš] jų. Kartais žmonės tiesiog domėjosi, šmaikščiai domėjosi, tai tą aš galiu suprasti. Kartais jie norėjo pasirodyti svarbesni ar ką nors tokio. Žmonės daug ko nesuprato, jie galvojo, kad visi žmonės užsienyje yra turtingi. Mano tėvai turėjo viso labo namą. Turėjo santaupų šiek tiek, bet namas buvo pagrindinis. Kai jie seno, jie pardavė tą namą ir su tais pinigais jie nuomojosi butą tokioj vietoj, kur jais ir šiek tiek rūpinosi. Ir čia buvo viskas, jie neturėjo daugiau pinigų.
I. S. Tas žiūrėjimas į išeivius, kaip aš sakau, kaip į melžiamas karves, yra labai nesmagu.
M. D. Pavyzdžiui, kai atvyko Kernagis, tai žūtbūt jiems reikia nupirkti video kamerą. O video kamera nebuvo toks pigus dalykas. Mane nustebino, kad jis drįsta prašyti. Ir aš sakiau kitiems, – neduoti, bet kiti davė.
Aš žinojau, kad bus įvairių tokių sunkumų, bet galvojau, mes kaip nors pergyvensim. Man buvo blogai antrais ar trečiais metais, kai aš buvau Lietuvoje – aš rimtai susirgau. Man reikėjo operacijos. Tada siūlė mane operuoti labai greitai – rytoj. Na, sakiau, – esu katedros vedėja ir negaliu taip dingti. Gydytoja sakė, – gerai, vis tiek neišeitų, turim kraujo tyrimus padaryti ir visa kita. Tai buvo antradienis. Gydytoja pasakė, – [operuosime] penktadienį, penktadienį rytą turime laiko. Mano chirurgė buvo labai faina (paskui ji ėjo į politiką). Labai gera chirurgė. Tada aš jaučiausi nelabai kaip. Grįžau iš tos klinikos ir sustojau „Merkurijuje[33]“, kuris buvo kaip tuščia vieta, bet vis tiek ten kartais būdavo [prekių]. Ir aš galvoju, – man reikia nusipirkti šiltą chalatą. Aš visai neturėjau chalato. Nuėjau į „Merkurijų“, nuėjau į tą skyrių, – kabėjo vienas chalatas. Vienas. Ir toks visai neblogas, kaip iš rankšluosčio medžiagos ir ilgas. Nusipirkau jį.
Tada skambinau kai kuriems dėstytojams, mes susitikome, sudarėme planus ir tada nuvykau į ligoninę, nes man turėjo atlikti visokių tyrimų prieš tą operaciją. Man parūpino, kad aš gulėčiau ne kokioj bendroj palatoj, bet – dvivietėje. Tai buvo šiek tiek maloniau. Man ten begulinti atėjo mano chirurgė ir paprašė išversti straipsnį į lietuvių kalbą. Buvo angliškas medicinos straipsnis. Aš sakau, – gerai, bet čia neturiu net popieriaus. Chirurgė davė popieriaus ant kurio kitos pusės buvo kažkas užrašyta. Paskambinau į universitetą ir prašiau, kad atneštų man mano žodynus ir tada aš sėdėjau dvi dienas ir rašiau.
I. S. Tada neturėjote, kada nervintis.
M. D. Na aš labai lengvai susinervinu. Labai lengvai. Darė man tą operaciją. Šiais laikais daro su lazeriu, bet tais laikais dar taip nedarydavo. Tai reikėjo viską atidaryti, viską išimti, viską vėl įdėti. Sunki operacija. Mano sesuo – gydytoja, ji labai supyko, kad negrįžau į Kanadą, kad likau Lietuvoje.
Sakiau jai, – jie [Lietuvoje] turi praktikos operuojant, žino ką reikia daryti. Po operacijos gydytoja perspėjo, kad reikia vengti pūliavimo. Jie turėjo penicilino, o aš jam alergiška. Sakau, – aš alergiška penicilinui.
– Tai gal kas nors iš užsienio tau atsiųs.
Galvoju, – aš mirsiu, kol sulauksiu, kol atsiųs. Dvi savaites [užtruks] kol atsiųs. Ir kaip jie atsiųs ir iš kur jie gaus.
Bet nepūliavo, tai buvo gerai. Buvo rimta operacija, po to kokį mėnesį negalėjau eiti į darbą ir kai eidavau, tai eidavau labai atsargiai. Tuo metu kai aš buvau ligoninėje, įvyko pučas[34]. Aš klausiau per radiją ir galvojau, – labai gerai. Kai negali vaikščioti, tai niekur nenubėgsi. Bet kuo daugiau aš klausiau tą radiją ir tas žinutes, tuo darėsi aiškiau, – [Lietuvos padėtis] eina į gerą pusę, eina į gerą pusę. Ir taip ir ėjo į gerą pusę.
Jeigu manęs klaustų, kur norėčiau gyventi. Na aišku, kad – Italijoje. Labai norėčiau.
I. S. Bet jūs nuvažiuojate kartas nuo karto?
M. D. Ne. Aš negalėjau važiuoti. Pirmiausia, aš neturėjau pinigų. Visus pinigus, kuriuos turėjau –išnaudodavau pirkti knygas. Aš neturėjau atsarginių pinigų. Tas buvo vienas dalykas. Kitas, – man būtų buvę per skaudu. Bet daugiausia dėl to, kad aš neturėjau pinigų. Tėvai mokėdavo už mano keliones į Kanadą. Vėliau aš pati pradėjau jau mokėti, kai jie neturėjo daug pinigų. Kiti keliaudavo į Turkiją ar Egiptą. Aš niekad tam neturėjau pinigų. Tiesiog nebuvo. Aš taupiau pinigus, kad galėčiau važiuoti aplankyti tėvus, gauti knygų, daryti fotokopijas bibliotekoj ir t.t.
Otavos universitete, kurį aš baigiau, buvo labai gera sistema. Kaip jį baigusi, aš turėjau visas teises, galėjau net knygas išnešti. Kituose universitetuose taip nebūna. Ir aš padarydavau labai daug fotokopijų ir grįždavau su labai daug fotokopijų ir bazinių knygų. Tada nebuvo interneto, nebuvo visų tų dalykų, nebuvo kaip kitaip. Tai jeigu aš darydavau dalyką iš anglų modernizmo, tai veždavau medžiagą. Jeigu kas nors kitas darydavo iš ko nors kito, atveždavau medžiagą. Todėl kad kitaip negalėjo būti. [Universitetui] siuntė knygas, pavyzdžiui iš Amerikos, bet tai buvo seni vadovėliai ir visai ne to dalyko, negalėjome jų naudoti. Jos neturėjo didelės naudos. Jeigu atsiųsdavo tikros literatūros, pavyzdžiui, kokį nors romaną, tai čia buvo bent kiek naudos. Bet tos knygos, kurias jie mums atsiųsdavo, mes nieko su jomis negalėjome daryti.
Mums labai daug padėjo Norvegija ir kai kurios kitos šalys. Ir kai mes sakydavome, ko mums reikia, jie kartais mums nupirkdavo ir atsiųsdavo. Jie nedarydavo fotokopijų. Fotokopijos buvo draudžiamos, bet mes jas darydavome. Ir labai ilgai mes darydavome vadovėlių fotokopijas. Ir biblioteka jas išduodavo.
I.S. Aš dar prisimenu, kai studijavau, – būdavo.
M.D. Kai Lietuva pagaliau pasirašė tą bendrą sutartį, mes turėjome tuos vadovėlius kuo greičiau išmesti.
Tai buvo istoriškai įdomus laikotarpis. Kas buvo įdomu, buvo tarsi grįžti į vaikystę. Labai daug dalykų Lietuvoje, kai aš atvykau, man priminė mano ankstyvą vaikystę. Na, pavyzdžiui, pienas. Buvo tokios bonkutės ir ten ant pieno buvo grietinėlė. Taip dar buvo kai aš gyvenau Monrealyje, kai buvau 4 metų, aš atsimenu tą. Vėliau jau nebuvo tokių dalykų. Ir buvo dar visokių dalykų. Vaikai žaisdavo žaidimus, kuriuos aš atsimenu iš savo vaikystės, kurių Kanadoje jau niekas nežaisdavo. Dingo ta tradicija.
Dėl feminizmo buvo įdomu. Vilniaus universitete jie darė tokį centrą. Aš su jais [bendradarbiavau] – skaitydavau ten paskaitas, kai kuriuos dalykus išspausdindavau.
Pradžioj aš tik iš literatūros galėjau rašyti, spausdinti. Iš istorijos neišėjo. Tas man buvo gaila. Labai gaila. Ir buvo gaila, kad neleido man dėstyti istoriją. Diasporos istoriją man leido dėstyti vieną ar du kartus ir tada atidavė kam nors kitam.
I. S. O kaip manote, kodėl taip atsitiko?
M. D. Buvo baimė, buvo mūsų baimė.
Aš už savo knygą turėjau gauti habilitaciją. Ji buvo visai kita tema, mokslinė knyga, išleista po doktorantūros. Truko daug metų kol taip atsitiko. Tada ta komisija buvo labai nustebinta, kodėl neleido anksčiau. Na, bet neleido. Buvo žmonių, kurie manęs nemėgo. Jie tada turėjo didelės valdžios. negalėjau istorijos dėstyti, nors buvau pasiruošusi dėstyti, turėjau medžiagos, turėjau knygą. Bet buvo atiduota žmogui, kuris nieko nežinojo, iš poros knygelių skaitė tas paskaitas. Tai čia buvo nonsensas! Aš turėjau daktaro laipsnį, turėjau straipsnių iš išeivijos [istorijos]. Juos buvau publikavusi Kanadoje ir Amerikoje.
Buvo bandoma daryti mano gyvenimą taip nemalonų, kad aš išvažiuočiau. Ir tas tęsėsi metai iš metų. Aš labai džiaugiausi, kad ilgai rektoriumi buvo Kaminskas. Be jo aš nebūčiau išsigelbėjusi. Jis buvo pragmatiškas ir protingas, ir matė dalykus kitaip. Kartais buvo labai sunku. Bet aš negalvojau, kad bus gerai. Ir aš negalvojau, kad lietuviai mane priims kaip lietuvę.
I. S. Ir dabar dar nejaučiate, kad Jus priima?
M. D. Bet jie labai tą rodo. Jie labai tą rodo. Jie sako dalykus visokius. Pavyzdžiui, – tu, Milda, nežinai, bet čia yra paprotys toks.
Aš sakau, – aš gyvenu čia jau 30 metų.
– Ne, ne, ne. Tu nesupranti.
Ir žmonės [sugrįžę, atvykę] labai, labai blogai jautėsi.
Žinai, žmonės labai bijo, kad aš [jiems] pasakysiu, – jūs buvote komunistai. Jie ir buvo komunistai kai kurie. Jiems labai nepatikdavo, jei aš sakydavau, – šitas būdas kažką daryti yra kaip Sovietų Sąjungoje ir tose kitose šalyse kaip Lenkijoje ir kitur, bet Vakaruose tai taip nėra. Ir jie tai vertino kaip įžeidžiantį dalyką, galvojo, kad primenu jiems, kas jie yra. Ir tas jiems kelia ir baimę, ir pyktį. Aš bandydavau to niekad nesakyti, bet kartais tiesiog neturėjau pasirinkimo. Na, pavyzdžiui, studento, kuris rašė darbą, naudodamas feministinę literatūros teoriją, negalima praleisti, jis negali gauti magistro laipsnio. Reikėjo už viską kovoti. Bet buvo ir gerų dalykų. Buvo daug gerų dalykų. Buvo įdomus gyvenimas, man tas patiko.
Aš nenorėjau būti administratore. Dar labiau nei mokytoja, aš nenorėjau dirbti administracinio darbo. Aš sakiau, padirbsiu 5 metus, o tada jau kas nors kitas [ateis], tačiau nebuvo kam ateiti. Žmonėms truko ilgai, kol jie gaudavo daktaro laipsnį. Važiavo į užsienį, bet užtrukdavo ilgiau negu tikėjosi. Kai pagaliau atsirado dvi kandidatės į šitą vietą, nuėjau pas Kaminską ir pasakiau, – jau išeinu.
Jis sako, – negali išeiti.
Aš sakau, – žinau, kad sovietiniais laikais išnešdavo ant neštuvų.
I. S. Geras juokelis.
M. D. Na man sakydavo taip, jei esi katedros vedėjas, tai iki grabo. Nebent kiltum aukščiau.
I. S. Norėjau paklausti, kaip jums sekėsi susitvarkyti reikalus su Lietuvos pilietybe.
M. D. Mano tėvas pažinojo daug žmonių, kuriems jis padėdavo, kai šie buvo atvykę į Kanadą, Kai jis atvyko [į Lietuvą], jį tiesiog nuvedė į užsienio reikalų [ministeriją] ir jam davė tą pilietybę. Mama niekad negavo. Ji bandė gauti, turėjo visus popierius, bet nedavė, jos [prašymą] atmetė. Kaip ir daugumai, atmetė.
Aš surinkau visus popierius, turėjau visų keturių senelių gimimo liudijimus (kad jie gimė Lietuvoje), turėjau tėvų [gimimo liudijimus]. Tėvai turėjo ir lietuviškus dokumentus iš Lietuvos. Jie turėjo viską. Pagal įstatymus aš viską turėjau, bet kai nunešiau tą krūvą popierių (buvo didelis maišas) – mano prašymą atmetė. Labai nemaloni buvo ta moteris. Laukiamajame sėdėjome kokie 8, buvo skirtingi atvejai. Ir žmonės sakė, – labai baisi [tarnautoja] ir nieko neduoda. Ji, – sako,– yra rusė.
– Nu gal ji ir rusė, bet Lietuvos rusė, – sakau.
– Taip, – Lietuvos rusė.
– Ar sakai, kad komunistė?
– Gal vienu laiku ir buvo, bet dabar tai ne. Čia ne tas. Ji nemėgsta žmonių.
Ten buvo tokie du vyrai, kurie dar tarybiniais laikais išvažiavo studijuoti į Čekiją, vėliau ten dirbo. (Tada buvo leidžiama tokius dalykus, tokioms draugiškoms respublikoms). Ir jie susirado žmonas [Čekijoje], bet norėjo gauti ir Lietuvos pilietybę. Jie galėjo gauti Čekijos pilietybę, bet norėjo ir savo – Lietuvos. Jie ir gimė, ir augo [Lietuvoje], ir visus dokumentus turėjo. Bet ne, nedavė jiems. Ir jie nebuvo vieninteliai. Aš girdėjau daug tokių atvejų.
[Ta tarnautoja] sakė, – man reikia tokių ir tokių popierių. Aš gavau dar daugiau popierių.
Kalbėjausi su tokia pažįstama žurnaliste, kuri lankėsi Kanadoje ir mano tėvas jai daug padėjo, vežė daug kur. Ji buvo labai maloni ir aš su ja susitikau, kaip buvau Lietuvoje. Vieną dieną vasaros metu ji man skambina ir sako:
– Milda, ar turi visus tuos popierius dėl pilietybės? Griebk viską. Aš atvažiuoju su vyru, mes vežame tave į Vilnių.
Padeda ragelį. Ir aš jau ruošiuosi. Ir kol mes važiuojame į Vilnių, ji aiškina, kad ta baisi moteris, yra [išėjusi] atostogų. Ir jos vietoje dirba kita moteris, kurią jos pažįstama. Jos abi iš to pačio Molėtų krašto. Mes važiuojame, važiuojame į Vilnių. Jų mašina – che, che, – sustoja. Jau nevažiuoja toliau. Mes tada išlipam su tais maišais, sustabdom mašiną. Kaip filme. Ir veža mus į Vilnių. Tas vyras nenorėjo mūsų vežti tiesiai į tą pastatą, bet buvo likusios tik dvi valandos. Nuvežė mus ten, įėjome. O ta moteris žiūri ir ta kita prisistato, prisimena, tą ir tą. Ir sako, čia yra (ji vadino mane profesore, tais laikais aš nebuvau profesore) profesorė Milda Danytė ir turi visus dokumentus. O aš tada šypsodamasi išimu ir senelių, ir tėvų dokumentus ir sakau, – tėvas turi ir dabartinės Lietuvos pilietybę, ir turėjo ir anos [Lietuvos pilietybę]. Visi tie dokumentai buvo ne tik fotokopijuoti, bet su antspaudais. Kiek mano vargšui tėvui šitai kainavo! Ten, Kanadoje, tas yra brangu. Tai ji sako, – na aš nežinau, [politikai] lyg vėl keičia įstatymus.
Aš sakau, – taip, aš girdėjau, kad keičia, bet jie dar nepakeitė. Dabar Aukščiausioji Taryba nedirba, tai mes dar galime daryti.
Na, padarė. Aš gavau tokius popierius ir turėjau po kiek laiko grįžti paso.
I. S. Kelintais metais oficialiai tapote Lietuvos piliete?
M. D. Na truputį vėliau, aš galvoju, yra kur nors užrašyta. Aš užmirštu, todėl, kad paskui aš gavau kitą pasą. Buvo gal 1994 m. Bet man buvo kažkaip nemalonu. Aš vis galvojau, kad kai gausiu pilietybę, labai džiaugsiuosi, bet visas tas procesas buvo tikrai nemalonus. Ir aš tada bandžiau padėti kitiems žmonėms iš Kanados gauti savo pilietybę, atstatyti [ją]. Ir nė vienam nepavyko. Tai buvo labai, labai nemalonu. Buvo toks atvejis, kai vyras niekad neatsisakęs Lietuvos pilietybės, niekad nepaėmęs Kanados pilietybės, negalėjo atgauti. Ir mirė neatgavęs. Mes kaip šiukšlės kokios esame jiems. Kai nori pinigų, kai nori važiuoti kur nors, tai – o jo.
I. S. Gal valdininkai iš jūsų norėjo kokio nors kyšio?
M. D. Ne, ne, ne. Man sakė tą visi. Daug kas pateko į tokias bėdas. Pilietybę atgavo tie, kurie turėjo kokį nors gerą draugą, kuris juos pristatė į aukščiausias instancijas, virš tų visų [eilinių valdininkų]. Kaip mano tėvas. Buvo aiškiai pasakyta tiems, kurie tvarkė tuos dalykus, – neduoti. Aiškiai.
Čia buvo kaip ir su turto atgavimu. Aš nenorėjau mamos namo. [Močiutės] vardu buvo [mamos] namas Žaliakalnyje. Nieko jam neatsitiko [per karą ir okupacijos metais] ir mama su seserimi galėjo jo prašyti. [Teta] sakė, kad ji nenori ir tada pasirašė tokį dokumentą, notarizavo, kad ji atiduoda jį savo seseriai – [mano mamai]. Mama surinko dokumentus, atsiuntė man ir aš nunešiau į Kauno savivaldybę, į atitinkamą skyrių. Atmetė tiesiai. Atmetė, atmetė, atmetė.
Kiti gavo, bet reikėjo labai didelių pastangų. Manęs klausė, ar aš negaliu naudoti ryšių, nes tuomet jau turėjau kai kurių ryšių. Bet aš atsisakiau, nenorėjau to namo. Galvojau, kad tie žmonės, kurie ten gyveno (buvo namas su keletu butų), – geri žmonės, tvarkingi ir jie jau pergyveno tą viską, o mes [tuo metu] gyvenome Kanadoje. Dipukų stovyklos, žinoma, nebuvo pyragai, nes emigracija visad yra skausmas ir rizika, bet vis tiek mes negyvenome blogai. Mes pataikėme į Kanadą, kai ji kilo ekonomiškai. Ir aš augau per tą ekonominį kilimą. Kodėl aš gavau visas tas stipendijas universitete? – todėl, kad buvo didelis ekonominis pakilimas. [Kanadiečiai] labai norėjo padidinti žmonių, ir dalino labai daug stipendijų. Dešimt metų anksčiau, ar dešimt metų vėliau aš nebūčiau gavusi. Aš buvau toje auksinėje grupėje, toje „baby boom“, kur mes viską gavome. Tais laikais buvo juokas gauti darbą, kai aš buvau universitete, paskui – ne. Paskui ėjo ir blogi laikai.
Jau turiu skubėti į paskaitą.
I. S. Ačiū labai Jums už pokalbį ir pasidalinimą.
[1] Juozas Vincentas Danys, iki 1951 m. Daniliauskas (1914– 2005) – lietuvių išeivijos hidrotechnikos inžinierius. 1939 baigęs Vytauto Didžiojo universitetą dirbo Lietuvos vandens kelių valdyboje, 1939–44 Lietuvos energijos komiteto narys. Nuo 1940 dėstė VDU; 1941–44 Hidrotechnikos katedros vedėjas; adjunktas–profesorius (1941). 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1946–47 tobulinosi Miuncheno aukštojoje technikos mokykloje. Nuo 1949 gyveno Kanadoje. 1951–55 bendrovės Power Corporation of Canada inžinierius, 1955–59– švento Lauryno vandens kelio Tarptautinio Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų komiteto vyriausiasis inžinierius, 1959–79 Kanados susisiekimo ministerijos Laivininkystės įrenginių tarnybos Statybos skyriaus viršininkas, 1973–79 dar ir Kanados ledo ir sniego valstybinio komiteto narys. Svarbiausi darbai: švento Lauryno vandens kelio (nuo Atlanto vandenyno iki Didžiųjų ežerų) hidrotechninių statinių (užtvankų, kanalų, šliuzų, švyturių) statyba. Patobulino švyturių (jų pastatė 51) konstrukciją. 1973–74 tyrė ledo lyčių poveikį hidrotechniniams statiniams, pateikė būdų konstrukcijų parametrams skaičiuoti, navigacijai gerinti, su kitais sudarė laivininkystės statinių projektavimo žinyną (1981). Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijos, Kanados ir lietuvių išeivijos spaudoje, dalyvavo Kanados lietuvių bendruomenės visuomeninėje veikloje. Paskelbė daugiau kaip 60 mokslinių straipsnių apie laivininkystę ir hidrotechninius statinius, t. p. populiarių straipsnių apie politiką, dailę, muziką. Po nepriklausomybės atkūrimo lankėsi Lietuvoje (skaitė pranešimus, rengė parodas).
[2] International Refugee Organization, IRO – tarptautinė pabėgėlių reikalų organizacija. Specializuota Jungtinių Tautų agentūra, veikusi 1946–50.
[3] Steponas Kolupaila (1892–1964) lietuvių hidrologas, fotografas. Technikos mokslų daktaras. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. 1911 baigęs Mintaujos gimnaziją studijavo Maskvos matavimų institute, kurį baigęs įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. Nuo 1917 šiame institute dėstė ir studijavo (iki 1918) Maskvos žemės ūkio akademijoje. 1921 atvyko į Lietuvą. 1922–26 dirbo Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikume. Nuo 1922 dar dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 VDU); nuo 1940 ordinarinis profesorius. 1923 įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir iki 1930 jam vadovavo. 1933 su kitais Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą; iki 1937 buvo jos pirmininkas. 1937 pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti spalvotas skaidres. 1935–40 Energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1944–48 gyveno Vokietijoje, lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje; ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir dėstė. Mokytojavo Maironio gimnazijoje, dėstė Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos universitete (Miunchenas). 1948–63 Notre Dame’o universiteto (Jungtinės Amerikos Valstijos, Indianos valstija) profesorius. Išleido pasaulyje paskelbtų publikacijų hidrometrijos klausimais bibliografiją (Bibliography of Hydrometry, 1961).
[4] Antanas Šileika – prozininkas, kritikas. Gimė 1953 m. Toronte, Kanadoje, lietuvių išeivių šeimoje. Po studijų Toronto universitete, keletą metų gyveno Paryžiuje. Studijavo prancūzų kalbą, dirbo anglų kalbos mokytoju ir literatūrinio žurnalo “Paris Voices” (Paryžiaus balsai) redakcijoje. 1979 m. grįžo į Kanadą. Dirbo Humberio koledže (Humber College) meno direktoriumi, redagavo Kanados literatūrinį žurnalą “Descant”. Nuo 2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
[5] Turima omenyje Kanados baltų federacija (Baltic Federation in Canada), Kanados lietuvių, latvių ir estų organizacija. 1946 federaciją įsteigė Baltijos šalių išeiviai, gyvenę Kanadoje iki II pasaulinio karo. Jie siekė padėti atvykti į Kanadą savo tautiečiams karo pabėgėliams. 1949 Toronte Lietuvos generalinio konsulo V.J.Gylio, latvių ir estų bendruomenių veikėjų federacija perregistruota, pasikeitė jos tikslai ir veiklos kryptys. Per Baltijos šalių sovietinę okupaciją ir aneksiją Kanados baltų federacija rėmė lietuvių, latvių ir estų kovą dėl laisvės, gynė šių tautų interesus ir atstovavo joms Kanados valstybinėse įstaigose, bendradarbiavo su Kanadoje gyvenančiais kovotojais dėl kitų tautų laisvės. 1974 per Australijos premjero vizitą Kanadoje surengė protesto akcijų dėl Australijos vyriausybės nutarimo pripažinti SSRS įvykdytą Baltijos šalių aneksiją teisėta (atšauktas 1975), įvairiomis progomis rengė protesto demonstracijas ir mitingus prie SSRS ambasados Otavoje, politines akcijas kituose miestuose. Kanados baltų federacija kasmet rengia 1941 birželio trėmimų minėjimus, ekumenines pamaldas anglų, lietuvių, latvių ir estų kalbomis, nuo 1973 Otavoje Kanados parlamentarams ir kitiems valdžios atstovams – Baltų vakarus, per kuriuos aptariami Baltijos tautoms aktualūs klausimai. Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę (1990–91) kartu su šalių atstovybėmis organizuoja kultūros renginius.
[6] Naujoji Škotija – nedidelė Kanados provincija
[7] Romas Vaštokas – Kanados lietuvis, antropologijos profesorius.
[8] Vyriausiais Lietuvos išlaisvinimo komitetas, VLIK – pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams lietuvių organizacija, veikusi Lietuvoje ir išeivijoje 1943–92. Tikslas– Lietuvos Respublikos atkūrimas.
[9] Turimas omenyje Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo, įvykusio 1973–1975 m. Helsinkyje, baigiamasis aktas. Jame buvo patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
[10] Baltijos studijų plėtros asociacija (Association for the Advancement of Baltic Studies; AABS), tarptautinė švietimo ir mokslo organizacija, vienijanti JAV, Kanados, Australijos ir Europos šalių mokslininkus, tyrinėjančius lietuvių, latvių bei estų kalbas, istoriją, literatūrą, kultūrą, politiką ir kita. Asociacija rengia Baltijos studijų mokslines konferencijas. Įkurta 1968 m.
[11] Vaira Vykė–Freiberga – Kanados latvė, šeštoji Latvijos prezidentė (1999–2007).
[12] Vatikano radijas – oficiali Katalikų bažnyčios Romos kurijos radijo stotis, nuo 1931 veikianti Vatikane. Radijo stoties tikslas– skleisti katalikų tikėjimą, atskleisti Bažnyčios gyvenimą, informuoti apie svarbiausius įvykius ir popiežiaus požiūrį aktualiais klausimais. Lietuvių redakcija įsteigta 1940. Radijo stotis žadino lietuvių tautinę ir religinę savimonę, teikė SSRS neskelbiamą informaciją, skaitė Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką (1972–88), užsienio lietuvių spaudą.
[13] Vytautas Kazlauskas (1919–2008) – katalikų kunigas, monsinjoras. 1950–88 buvo Vatikano radijo lietuvių redakcijos vedėjas.
[14] Kazys Lozoraitis (1929–2007) – diplomatas, Italijos lietuvių visuomenės veikėjas. 1972–92 dirbo Vatikano radijo laidų Lietuvai redakcijoje.
[15] V. Kazlauskas.
[16] Roko maršas – muzikos festivalis, rengtas įvairiuose Lietuvos miestuose. Vyko 1987, 1988, 1989 m., atnaujintas 1996 ir 1997 metais. Ankstyvieji festivaliai siejosi su Sąjūdžio ideologija ir atvirai palaikė Lietuvos nepriklausomybės judėjimą. Vėlyvieji skatino dalyvavimą visuomenės gyvenime.
[17] „Antis“ – lietuvių roko grupė. Veikė 1985–90, 2007–16. Grupę subūrė Algirdas Kaušpėdas. Po pasirodymo festivalyje Lituanica–86 ir po muzikinio videofilmo „Kažkas atsitiko“ grupė išpopuliarėjo Lietuvoje, vėliau ir SSRS. Pasiskelbę perestrojkos grupe talkino Sąjūdžiui, dalyvavo Roko maršuose per Lietuvą. Koncertavo Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Grupės dainos pašiepė sovietinį režimą, biurokratiją, miesčioniškumą.
[18] Vincentas Sladkevičius – kardinolas (1988), antisovietinio pasipriešinimo dalyvis.
[19] Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, visuomenės veikėjas.
[20] Turima omenyje Europos lietuviškųjų studijų savaitės.
[21] Vytautas Kernagis (1951–2008) – dainų autorius ir atlikėjas, aktorius, pramoginių renginių režisierius ir konferansjė, televizijos laidų vedėjas.
[22] Jurgis Vilemas – profesorius, lietuvių branduolinės energetikos inžinierius. 1966–2012 dirbo Lietuvos energetikos institute (1969–95 veikė kitais pavadinimais), 1981–2004 m. buvo jo direktorius.
[23] Kauno technologijos universitetas, KTU. 1950 – 1990 m. veikė Kauno politechnikos instituto (KPI) pavadinimu.
[24] Estijos liaudies frontas – tautinis politinis sąjūdis, siekęs atkurti Estijos valstybę, įkurtas 1988 04 13. Jo pavyzdžiu panašūs sąjūdžiai susikūrė ir kitose Baltijos šalyse bei sovietinėse respublikose.
[25] Vatikano radijuje dirbę lietuviai.
[26] V. Kazlauskas
[27] Aeroflot – didžiausia Sovietų Sąjungos, o vėliau – Rusijos oro linijų bendrovė.
[28] Algirdas Avižienis – JAV lietuvių bendruomenės visuomenės veikėjas, informatikas. 1989–96 VDU Atkuriamojo senato narys, 1990–93 VDU rektorius.
[29] Vytautas Kaminskas – informatikas. Nuo 1989 dirba VDU, 1990–96 prorektorius, 1996–2006 rektorius.
[30] 1991 m. sausio 13–osios naktį.
[31] Eglė Bučelytė – lietuvių televizijos žurnalistė. 1991m. sausio 13–osios naktį, kai SSRS kariuomenės desantininkai puolė Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, iš televizijos studijos tiesiogiai komentavo įvykius iki studijos užėmimo ir transliacijos nutraukimo.
[32] Kazimiera Danutė Prunskienė – valstybės ir politikos veikėja, ekonomistė. Kovo 11 Akto signatarė. 1988 viena iš Sąjūdžio kūrėjų, 1988–1990 jo iniciatyvinės grupės, Tarybos narė. 1990–1991 Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė.
[33] Universalinė parduotuvė „Merkurijus“ – vienas žymiausių sovietmečio laikotarpio išskirtinės architektūros prekybos centrų Kaune, buvęs vienu miesto simbolių.
[34] Rugpjūčio pučas – 1991 m. rugpjūčio 19–22 vykęs nesėkmingas bandymas perimti valdžią iš SSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo.
Tai buvo mano dėstytoja ir katedros vedėja – puikus žmogus ir nuostabi pedagogė. Sveikatos ir sėkmės visuose darbuose!