Parengė Silvija Stankevičiūte
Lietuviška spauda svetur – ne tik užsienyje įsikūrusių lietuvių bendruomenių pažinimo šaltinis, bet ir komunikacijos priemonė, skatinanti bendrauti ir bendradarbiauti bendruomenių narius, puoselėti lietuvių kalbą. Informacinę, pažinimo ir žmones, skirtingas kartas jungiančio „tilto“ funkciją atliko 2003–2008 m. ir 2011 m. Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) kartą per metus leistas leidinys „Kaleidoskopas“. Leidinys buvo skirtas bendruomenės nariams ir įteikiamas metų pabaigoje, kaip dovana už paramą ir bendradarbiavimą. „Kaleidoskopo“ temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų. Apie „Kaleidoskopo“ pavadinimo gimimą, leidinio vietą BLB gyvenime, darbo užkulisius kalbamės su viena pagrindinių leidinio iniciatorių, redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts.
Gerbiama Kristina, ar galite trumpai papasakoti, kaip nusprendėte įsikurti Belgijoje, įsitraukėte į BLB veiklą ir tapote leidinio „Kaleidoskopas“ redaktore?
Į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje, ištekėjau už savo širdies draugo Michael‘io. Iš pradžių reikėjo pramokti olandų kalbos, nes gyvenam Belgijos dalyje, kur ši kalba yra oficiali (Belgija trikalbė šalis: yra olandų, prancūzų ir vokiečių kalbos). Pirmi metai buvo labai sunkūs ir dvasiškai, ir fiziškai. Atvykau iš labai veiklaus gyvenimo Lietuvoje. Atrodė, nuvažiuosi į kitą šalį ir labai greitai prigysi, viskas švietė rožinėmis spalvomis. Tačiau savo kailiu patyriau, kad taip nėra, nors ir gyveni su mylimu ir tave mylinčiu žmogumi. Su istorikės-etnologės diplomu nelabai galėjau susirasti darbo, todėl dvejus metus mokiausi „Non-Commercial Management, Public and Non-profit Management“ aukštesniojoje ekonomikos mokykloje Leuven‘e. Tuo pačiu metu Lietuvos diplomatinių atstovybių renginiuose susipažinau su Belgijoje gyvenančiais lietuviais. 2000 metų pabaigoje pateikiau savo kandidatūrą į Belgijos lietuvių bendruomenės valdybą ir buvau išrinkta. Valdybos veikloje aktyviai dalyvavau iki 2009 m kovo. Per tą laiką susilaukiau dviejų nuostabių vaikučių, Martinos ir Luko. Dirbau įvairiuose sektoriuose: DHL įmonėje Briuselio oro uoste, Leuven‘o miesto muziejuje, ne pelno siekiančioje įmonėje EURid, .eu domeno vardo pagrindiniame registre.
Nuo 2008 m. dirbu Europos Komisijoje. Beveik 11 metų dirbau asistente Komisijos narių kabinetuose, tarp jų Komisijos pirmininkų Barroso ir Juncker‘io, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Komisijos nario Vytenio Andriukaičio kabinete. Šiuo metu dirbu Europos Komisijos Generaliniame sekretoriate. Aktyviai dalyvauju BLB organizuojamuose renginiuose, padedu, kai reikia pagalbos. Praeitais metais kartu su „Lietuviškų vakarų Belgijoje“ organizavimo grupele, BLB ir Lietuvos Ambasada suorganizavau susitikimą su mokytoju, eseistu, kultūrininku Vytautu Toleikiu. Pristatėme jo knygą „Pasakojimai prabudus“. Taip pat turiu kirbančią mintį patyrinėti Belgijos lietuvių išeivijos istoriją, nes tikiu, kad medžiagos tikrai yra: archyvuose, universitetuose, religinėse kongregacijose, televizijos archyvuose.
Kad ir kur begyventume, labai svarbu žinoti iš kur atėjome, kur yra mūsų šaknys, kas yra, buvo mūsų tėvai ir seneliai. Tas žinojimas mus daro dvasiškai turtingais, stipriais, autentiškais.
Kokiems siekiams ir vizijoms lydint buvo pradėtas leisti Belgijos lietuvių bendruomenės leidinys „Kaleidoskopas“? Kaip kilo sumanymas leisti leidinį lietuvių kalba?
Kaip minėjau, į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje. Nauja BLB valdyba buvo išrinkta 2000-aisiais, NATO būstinėje vykusios Kalėdų šventės metu. 2001 metais bendruomenės valdyba svarstė, ką būtų galima nuveikti, tad pradėjome organizuoti lietuviškus renginius, susitikimus, padėjome Lietuvos ambasadai atstovauti įvairiose mugėse ir taip pristatyti Lietuvą Belgijoje. Tuo pačiu metu brendo noras įamžinti savo įvykdytus projektus, informuoti apie naujus planus, užrašyti senosios ir jaunosios kartų emigrantų istorijas. Ir patys bendruomenės nariai išsakė mintį, kad reikia kai kuriuos dalykus užfiksuoti, kad reikia daugiau informacijos apie bendruomenės veiklą.
Belgijoje veikia labai daug nepelno siekiančių organizacijų, asociacijų, leidžiančių leidinius savo nariams. Aš iki šiol esu kelių organizacijų narė, iš kurių vis dar gaunu leidinukus apie projektus, esamus ir būsimus planus, renginius. Viena paskatų buvo perimti belgų organizacijų patirtį. Nebuvo diskusijos, kokia kalba leisime leidinį. Jis buvo skirtas Belgijoje pastoviai ar laikinai gyvenantiems lietuviams. Mes, leidinio iniciatorės ir kūrėjos, buvome palyginus neseniai atvykusios iš Lietuvos su puikiomis lietuvių kalbos žiniomis (šypsosi).
Kokios aplinkybės paskatino leidybą pradėti 2002 m.? Ar būta svarstymų, o galbūt teko girdėti apie bandymus leidinį lietuvių kalba leisti anksčiau?
Po Antrojo pasaulinio karo susikūrusi BLB leido leidinį „Gimtoji šalis“. Su kitomis iniciatyvomis susidurti neteko. Mano vyras belgas prisimena, kad kai Lietuvoje vyko nepriklausomybės judėjimas ir kai buvo paskelbta nepriklausomybė, politinių diskusijų televizijos laidose dalyvaudavo Belgijoje gyvenantys lietuviai. Senoji emigrantų karta tokiu būdu prašė Belgijos vyriausybės paremti Lietuvos nepriklausomybę. Reikia paminėti, kad dar prieš Lietuvai tampant NATO ir Europos Sąjungos nare diplomatinių įstaigų atstovai Belgijoje aktyviai prisidėjo ir palaikė lietuvių bendruomenės atsinaujinimą.
Leidinio paruošimas reikalauja labai daug laiko. Reikia surinkti tekstus, žmonėms priminti, kad nepamirštų jų parašyti. Norėjosi, kad leidinys būtų patrauklus, kad jį norėtųsi paimti į rankas paskaityti. „Kaleidoskopą“ siųsdavome paštu bendruomenės nariams, mokantiems nario mokestį. Tai buvo tarsi padėka už jų paramą, šiokia tokia dovana.
Kodėl leidinį nusprendėte pavadinti „Kaleidoskopu“?
Maniau, kad šį pavadinimą pasiūlė buvusi BLB narė, mūsų iždininkė Regina Pauliukovaitė. Pasirodo – suklydau. Paklausiau Reginos, ar prisimena, kas pasiūlė pavadinimą ir ji man atrašė: „Kaleidoskopas“ buvo tavo idėja ir labai gera!“. Įsivaizdavau, kad į „Kaleidoskopą“ galima viską sudėti: ir senas, ir naujas istorijas, šios dienos aktualijas, planus, įvairią informaciją.
„Kaleidoskope“ regimų temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų. Kokius tikslus kėlėte leistam leidiniui? Kokią tematiką, naujienas ir kodėl Jums atrodė atspindėti svarbiausia?
Pastovios leidinio struktūros mes kaip ir neturėjome. Per valdybos susirinkimus peržvelgdavome, kas įvyko šiais metais, apie ką galėtume parašyti. Pavyzdžiui, įspūdžiai iš Pasaulio lietuvių bendruomenės susirinkimo, įstojimas į Europos Sąjungą… Per pašnekesius valdybos susirinkimų metu atsirasdavo nelauktų idėjų straipsniukams, pavyzdžiui, ką belgai vyrai galvoja apie lietuvaites ir ką jos pačios galvoja apie belgus vyrus. Man pačiai buvo įdomu skaityti Belgijos lietuvių istorijas/interviu su vyresniosios kartos lietuviais – kokius sunkumus ir tragedijas žmonės išgyveno.
Į atmintį įstrigo interviu su Viktoru Bukausku. Jo mama, būdama 14 metų, buvo išvežta į Vokietiją darbams. Būdama 18-os metų pagimdė Viktorą. Tėvo jis niekada nematė. Mama pasakojo, kad jis buvo lenkų kilmės amerikiečių armijos kareivis. Būdamas mokyklinio amžiaus gyveno su patėviu, taip pasirinko po tėvų skyrybų, tačiau nebuvo laimingas. Su Lietuva Viktoras surado ryšį, kai per televizijos laidą „Atleisk“ Viktoro mamos pusseserė ieškojo jo mamos (gaila, ji jau buvo mirusi). Taip pat sujaudino pokalbis su Brone Gailiūte-Spies, kuri parašė knygą „Spygliuotos tulpės“. Sukrečianti gyvenimo istorija. Kiek toje knygoje gyvos istorijos…
Ar Belgijos lietuviai noriai įsitraukė į bendradarbiavimą rengiant leidinį, dalijantis savo gyvenimo istorijomis?
Mūsų valdyboje turėjome senosios kartos atstovę Reginą Pauliukovaitę, kuri suvedė mus su vyresniosios kartos lietuviais. Mes kviesdavomės juos į diskusijas, nuvažiuodavome jų aplankyti, pakalbinti. Visada noriai dalyvaudavo. Jaunosios kartos lietuviai irgi mielai sutikdavo bendradarbiauti. „Kaleidoskopo“ straipsniukų autorius „užverbuodavom“ „Lietuviškoj kavinėj“, kuri vykdavo (ir vyksta) kartą per mėnesį vienoje iš Briuselio kavinių, BLB valdybos organizuotuose ir kituose renginiuose. Pamažu lietuviškas ratelis augo. Turėjome elektroninę belglietu-yahoo grupę, prie kurios prisijungdavo vis daugiau lietuvių, džiaugėmės, kad adresų bazė sparčiai augo. Galėjome vis plačiau paskleisti žinią apie veikiančią BLB, apie jos renginius, apie „Kaleidoskopą“.
Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidurta rengiant leidinį?
Sunkumų nelabai būta. Žmonės noriai šnekėdavo, jei pasakydavo, kad parašys straipsnį, tai jį ir parašydavo. Paklibinti reikėdavo, kaip ir visada (šypsosi). Dėl pinigų, aišku, visada yra problemų. BLB biudžetas buvo sudarytas iš nario mokesčio, iš pelno uždirbto mugėse ir renginiuose. Man BLB valdyba sumokėdavo už spalvotus viršelius. „Kaleidoskopą“ ruošdavau, maketuodavau, spausdindavau savo namuose Leuven‘e. Leidinys buvo juodai baltas, bet viršelį parengdavau spalvotą.
Galbūt būta kurioziškų situacijų, susijusių su leidinio rengimu, kurias dabar galite prisiminti su šypsena?
Kartais gaudavome straipsnių, kuriuos reikėdavo labai ilgai redaguoti. Kartą straipsnį lietuvių kalba parašė belgas, tad buvo nelengva suprasti, ką jis norėjo pasakyti, tačiau buvo labai džiugu, kad jis jį parašė lietuviškai. Kai esi tokiame darbe, atsiveria nauji pasauliai, mane tai labai praturtino asmeniškai.
Su Robertu Pogoreliu, kuris taip pat rašė mūsų leidiniui, susipažinome autobusų stotyje. Gerai nepamenu, tačiau, regis, jis skaitė „Kaleidoskopą“ ir aš jį užkalbinau. Taip šis leidinys mus ir suvedė. Įdomu ir tai, kad BLB branduolys buvo iš Garliavos. Aš esu garliavietė, pirmininkė Aurelija Norienė ir Virginija Dvaranauskaitė (amžiną atilsį) taip pat buvo garliavietės. Mes susitikome lietuvių fotografijų parodoje ir susipažinome.
Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie komandą, su kuria ėmėtės leidinio leidybos?
Mūsų valdyba buvo renkama trims metams, aš buvau trijose valdybose ir mes visą laiką su valdybos moterimis dirbdavome kartu. Branduolį sudarė pirmininkė Aurelija Norienė, Regina Pauliukovaitė, Ramunė Januškaitė, Rita Gedvilaitė, Virginija Dvaranauskaitė, Rasa Vilčiauskaitė, Jurgita Žemaitytė, Kristina Jakavičiūtė. Kiekviena turėjo savo sritį. Pavyzdžiui, Aurelija parašydavo įžangini žodį, Jurgita apie parapiją, renginius, aš paruošdavau BLB renginių apžvalgą, Rasa apie švietimo reikalus. Kitos darydavo interviu. Kas kam prie širdies buvo. Rašydavo ir Belgijos lietuviai, kurie nebuvo valdybos nariai, apie savo veiklas, išpūdžius iš renginių.
Ar šis leidinys buvo svarbus Belgijos lietuvių bendruomenei?
Nežinau, man atrodo, pačiame leidinyje nebuvo kažin ko labai svarbaus: BLB darbų ataskaita, keletas interviu. Bet, man regis, vyresniosios kartos BLB nariai būdavo labai patenkinti šiuo leidiniu. Leidinuką su BLB pirmininkės laišku siųsdavome bendruomenės nariams. Senesnei kartai patiko šnekėjimasis laiškais, bet viskas keičiasi, informacijos priemonės keičiasi. Senieji emigrantai gyveno kitu laiku, kitomis sąlygomis, neturėjo jokių ar labai ribotus kontaktus su Lietuva, jiems Lietuva buvo svajonė, jai jautė nostalgiją. Mano kartai, atvykusiai vėliau, po 1990 metų, viskas buvo pasiekiama, nebuvo jokių apribojimų.
Kas lėmė, kad 2008 m. „Kaleidoskopo“ leidyba nutrūko?
2009 m. kovą buvo išrinkta nauja valdyba, į kurią įėjo nauji žmonės. Pirmininku tapo Arnoldas Pranckevičius, Karolina Štelmokaitė buvo atsakinga už komunikaciją. 2011 m. ji išleido dar vieną „Kaleidoskopą“. Kadangi buvo sukurta BLB internetinė svetainė, didžiausias dėmesys buvo skiriamas jos tobulinimui ir plėtimui. Tai buvo nauja komanda, atsinešusi kitokius siekius, tikslus, idėjas. Keičiasi žmonės, keičiasi technologijos – normalus procesas. Jie nusprendė nebeleisti „Kaleidoskopo“, nes galbūt jo ir nebereikėjo. Mes jį leidome laikotarpiu, kai gauti ir skaityti popierini žurnaliuką buvo poreikis, dabar yra kitų informacijos priemonių.
Dėkojame už Jūsų atsakymus.