Parengė Silvija Stankevičiūte
Lietuviška spauda svetur – ne tik užsienyje įsikūrusių lietuvių bendruomenių pažinimo šaltinis, bet ir komunikacijos priemonė, skatinanti bendrauti ir bendradarbiauti bendruomenių narius, puoselėti lietuvių kalbą. Informacinę, pažinimo ir žmones, skirtingas kartas jungiančio „tilto“ funkciją atliko 2003–2008 m. ir 2011 m. Belgijos lietuvių bendruomenės (BLB) kartą per metus leistas leidinys „Kaleidoskopas“. Leidinys buvo skirtas bendruomenės nariams ir įteikiamas metų pabaigoje, kaip dovana už paramą ir bendradarbiavimą. „Kaleidoskopo“ temų spektras platus: nuo politinių aktualijų iki bendruomenės švenčių ir susirinkimų. Apie „Kaleidoskopo“ pavadinimo gimimą, leidinio vietą BLB gyvenime, darbo užkulisius kalbamės su viena pagrindinių leidinio iniciatorių, redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts.
Gerbiama Kristina, ar galite trumpai papasakoti, kaip nusprendėte įsikurti Belgijoje, įsitraukėte į BLB veiklą ir tapote leidinio „Kaleidoskopas“ redaktore?
Į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje, ištekėjau už savo širdies draugo Michael‘io. Iš pradžių reikėjo pramokti olandų kalbos, nes gyvenam Belgijos dalyje, kur ši kalba yra oficiali (Belgija trikalbė šalis: yra olandų, prancūzų ir vokiečių kalbos). Pirmi metai buvo labai sunkūs ir dvasiškai, ir fiziškai. Atvykau iš labai veiklaus gyvenimo Lietuvoje. Atrodė, nuvažiuosi į kitą šalį ir labai greitai prigysi, viskas švietė rožinėmis spalvomis. Tačiau savo kailiu patyriau, kad taip nėra, nors ir gyveni su mylimu ir tave mylinčiu žmogumi. Su istorikės-etnologės diplomu nelabai galėjau susirasti darbo, todėl dvejus metus mokiausi „Non-Commercial Management, Public and Non-profit Management“ aukštesniojoje ekonomikos mokykloje Leuven‘e. Tuo pačiu metu Lietuvos diplomatinių atstovybių renginiuose susipažinau su Belgijoje gyvenančiais lietuviais. 2000 metų pabaigoje pateikiau savo kandidatūrą į Belgijos lietuvių bendruomenės valdybą ir buvau išrinkta. Valdybos veikloje aktyviai dalyvavau iki 2009 m kovo. Per tą laiką susilaukiau dviejų nuostabių vaikučių, Martinos ir Luko. Dirbau įvairiuose sektoriuose: DHL įmonėje Briuselio oro uoste, Leuven‘o miesto muziejuje, ne pelno siekiančioje įmonėje EURid, .eu domeno vardo pagrindiniame registre.
Nuo 2008 m. dirbu Europos Komisijoje. Beveik 11 metų dirbau asistente Komisijos narių kabinetuose, tarp jų Komisijos pirmininkų Barroso ir Juncker‘io, taip pat Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Komisijos nario Vytenio Andriukaičio kabinete. Šiuo metu dirbu Europos Komisijos Generaliniame sekretoriate. Aktyviai dalyvauju BLB organizuojamuose renginiuose, padedu, kai reikia pagalbos. Praeitais metais kartu su „Lietuviškų vakarų Belgijoje“ organizavimo grupele, BLB ir Lietuvos Ambasada suorganizavau susitikimą su mokytoju, eseistu, kultūrininku Vytautu Toleikiu. Pristatėme jo knygą „Pasakojimai prabudus“. Taip pat turiu kirbančią mintį patyrinėti Belgijos lietuvių išeivijos istoriją, nes tikiu, kad medžiagos tikrai yra: archyvuose, universitetuose, religinėse kongregacijose, televizijos archyvuose.
Kad ir kur begyventume, labai svarbu žinoti iš kur atėjome, kur yra mūsų šaknys, kas yra, buvo mūsų tėvai ir seneliai. Tas žinojimas mus daro dvasiškai turtingais, stipriais, autentiškais.
Kokiems siekiams ir vizijoms lydint buvo pradėtas leisti Belgijos lietuvių bendruomenės leidinys „Kaleidoskopas“? Kaip kilo sumanymas leisti leidinį lietuvių kalba?
Kaip minėjau, į Belgiją atvykau pačioje 1999-ųjų metų pabaigoje. Nauja BLB valdyba buvo išrinkta 2000-aisiais, NATO būstinėje vykusios Kalėdų šventės metu. 2001 metais bendruomenės valdyba svarstė, ką būtų galima nuveikti, tad pradėjome organizuoti lietuviškus renginius, susitikimus, padėjome Lietuvos ambasadai atstovauti įvairiose mugėse ir taip pristatyti Lietuvą Belgijoje. Tuo pačiu metu brendo noras įamžinti savo įvykdytus projektus, informuoti apie naujus planus, užrašyti senosios ir jaunosios kartų emigrantų istorijas. Ir patys bendruomenės nariai išsakė mintį, kad reikia kai kuriuos dalykus užfiksuoti, kad reikia daugiau informacijos apie bendruomenės veiklą.
Belgijoje veikia labai daug nepelno siekiančių organizacijų, asociacijų, leidžiančių leidinius savo nariams. Aš iki šiol esu kelių organizacijų narė, iš kurių vis dar gaunu leidinukus apie projektus, esamus ir būsimus planus, renginius. Viena paskatų buvo perimti belgų organizacijų patirtį. Nebuvo diskusijos, kokia kalba leisime leidinį. Jis buvo skirtas Belgijoje pastoviai ar laikinai gyvenantiems lietuviams. Mes, leidinio iniciatorės ir kūrėjos, buvome palyginus neseniai atvykusios iš Lietuvos su puikiomis lietuvių kalbos žiniomis (šypsosi).
Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Belgijos lietuvių bendruomenės „Kaleidoskopo“ redaktore Kristina Bradaityte-Roekaerts”
