Pasaulinę barzdos dieną minint

Parengė Jurgita Kristina Pačkauskienė


Rugsėjo pirmasis šeštadienis – Pasaulinė barzdos diena. Šia proga – trumpa barzdos auginimo ir skutimo apžvalga su barzdotų vyrų atvaizdais iš knygų, dailės muziejų bei Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondo.


Sokrato portretas. Marmuras, I a., Luvro muziejus.

Helenistinio laikotarpio romėnų meno paminklai (dauguma romėnų skulptūrų, kaip žinome, yra senesnių graikiškųjų kopijos) liudija, jog barzdą nešiojo beveik visi senovės graikų filosofai ir mokslininkai: Sokratas, Platonas, Pitagoras, Hipokratas, Archimedas ir net Plotinas, gyvenęs III a. po Kristaus. Barzdoti ir senovės Graikijos ir romėnų panteono dievai bei didvyriai: Dzeusas, Hadas, Poseidonas, Heraklis, Jupiteris, Saturnas, Janas ir kiti.  Sekdami graikų išminčių pavyzdžiu, barzdą kaip orumo ir intelekto ženklą nešiojo daugelis Romos imperatorių iki Konstantino Didžiojo, kurio itin švariai nuskusto veido atvaizdai išliko dar jam gyvam esant iškaltuose marmuriniuose biustuose (įdomu tai, jog vėlesnėse graikiškose ikonose imperatorius Konstantinas „pagal graikišką paprotį“ vaizduojamas barzdotas). Po Romos žlugimo vakarinėje Romos imperijos dalyje barzdos vertė buvo primiršta, graikiškoji „filosofų barzdos“ samprata, nors ir nelabai gaji, bet išliko rytinėje krikščioniškos Europos dalyje – t. y., Bizantijos imperijoje.

IX a. Vakarų Europos antspauduose ir miniatiūrose vyrai dažniausiai vaizduojami su ūsais ir švariai nuskustais smakrais, diduomenė barzdas skuto kaip ir kariai, vienuoliai bei dvasininkai, tačiau kai kurie vyrai „nešiojo barzdas iš garbėtroškos ar dėl paprasčiausio tingumo“. Barzdas nešiojo ir atgailautojai bei atsiskyrėliai. Britų istorikas Gilesas Constable’is (g. 1929), tyrinėjęs barzdos ir jos skutimosi ( taip pat kirpimo, pešimo, rovimo) ritualų reikšmes viduramžiais, teigia, kad barzdos nešiojimas niekada nebuvo traktuojamas vienareikšmiškai, vienu metu toje pačioje visuomenėje galėjo gyvuoti kelios šio vyriško atributo sampratos.

Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės portretus, vaizdas itin margas. Panašu, kad barzdų nešiojimą ar nenešiojimą veikė ne tiek laikmečio mada, kiek konkretaus vyro įsitikinimai, statusas, priklausymas tam tikram luomui, religinei bendruomenei. Skirtys tarp barzdos nešiojimo ir nenešiojimo labai sąlyginės, apibendrinimai netikslūs, bet vis dėlto galima teigti, jog barzdotų vyrų bus daugiau tarp tų, kurie „žvelgia į rytus“: gudų ir rusų, stačiatikių ir sentikių, karaimų ir, žinoma, žydų. Barzdą nešiojo vyresni amžiumi ar pareigomis: ne jaunuoliai, o senoliai, ne kunigai, o vyskupai, ne dvariškiai, o valdovai, ne mokiniai, o mokytojai. Tikėtina, jog didelė dalis LDK vyrų portretų, ypač tapytų praėjus ilgesniam laikui po vaizduojamo žmogaus mirties, buvo imaginaciniai[1], neretai prasilenkiantys su istorine tiesa. Tačiau būtent dailės kūriniai suformavo barzdotų LDK didikų įvaizdį: didžiojo LDK etmono Jurgio Radvilos su perpus skelta barzda, vešliabarzdžių Mikalojaus Radvilos Rudojo, Mikalojaus Radvilos Juodojo ir kitų. Įdomesnį barzdos formavimo pavyzdį regime XVII a. Jono Karolio Chodkevičiaus portrete, kurio neilga tvarkingai kirpta barzdelė palikta augti tik už apatinio žandikaulio ribos. Šio tipo barzdos Rusijos imperijoje trumpam sugrįš į  madą XIX a. antroje pusėje. Net Apšvietos epochoje, kai Vakarų Europos visuomenė žavėjosi švariai nuskustais, regis šviesą atspindinčiais skruostais, o prancūziška mada pasiekė rytinius Europos pakraščius, ne visi LDK didikai skubėjo skustis barzdas. Daugelis jų, vadinamų konservatyviaisiais, plaukais apaugusius žandus ir smakrus saugojo kaip savo tapatybės ženklą, puikiai derėjusį su XVIII a. išvešėjusia sarmatizmo idėja.


Jurgis Radvila, iliustracija iš knygos „Icones familiae ducalis…“.

Pavojus barzdai ir jų savininkams ypač aštriai iškilo už LDK ribų Tai nutiko Rusijos caro Petro I reformų laikais, kuomet jo dvariškiai buvo verčiami rengtis ir gyventi vakarietiškai. 1698 m. Petras I pats ėmėsi skusti savo pavaldiniams barzdas, o vėliau įvedė privalomą mokestį tiems, kas nenorėjo jų atsisakyti. Sumokėjusiems „barzdos mokestį“ buvo išduodami specialūs žetonai – „barzdos ženklai“, kurių kaina skyrėsi priklausomai nuo barzdos nešiotojo padėties visuomenėje. Kitas Rusijos „plaukaskutys“ buvo imperatorius Pavelas I. Šis aršus ūsų, barzdų ir žandenų priešininkas uždraudė nešioti ne tik minėtas „vyriškas puošmenas“, bet ir moteriškus kirpčiukus. 1801 m., mirus Pavelui I, Rusijos imperijoje, kuriai tuo metu priklausė ir didžioji dalis LDK teritorijos, prasidėjo žandenų ir barzdų mados epocha.

Nacionalinės bibliotekos rankraščių fonduose galime rasti nemažai XIX a. barzdotų vyrų nuotraukų, tačiau reto ji buvo tokia originali kaip žymaus dailininko Mstislavo Dobužinskio tėvo Valerijano Dobužinskio. Būdamas aukšto rango karininkas, Valerijanas visada nešiojo į skirtingas puses besišakojančią barzdą, sąmoningai prieštaraudamas tuo metu madingoms „tvarkingoms barzdoms ir žandenoms“. Dailininkas prisimena: „tėvas, priešingai to laiko papročiui, neišskusdavo smakro savo juodoje barzdoje, o tik sušukuodavo į šonus“. Barzdą Valerijanas augino iki pat savo mirties 1921 metais.


Valerijanas Dobužinskis, 1907, LNB RKRS, F30, 1-1880.

Tarpukario visuomenėje barzda tapo dar labiau individualizuotu pasirinkimu. Dailią barzdelę su į viršų riestais ūsais nešiojo dukart Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, vešli barzda puošė dailininką Antaną Žmuidzinavičių, tautos patriarchą Joną Basanavičių, neminint ankščiau aprašytų etninių ir religinių grupių – sentikių, žydų, stačiatikių dvasininkų. Išskirtinę barzdą – pradžioje lietuvių ir senovės indų bendrybės idėjos išraišką, o vėliau laisvos dvasios ir pasipriešinimo sistemai atributą – iš tarpukario per sovietmetį į atkurtą Lietuvos Respubliką atsinešė ir žymus lietuvių keliautojas, mokslininkas-antropologas, rašytojas, esperantininkas Antanas Poška  (1903–1992), tiesa, pasikeitusią – ne šelmiškai tamsią, o švariai baltą. Jo nuotraukas išsaugojo bičiulis esperantininkas, Lietuvos kultūros istorikas Juozas Petrulis. 1935 metais Indijoje darytos A. Poškos nuotraukos kitoje pusėje Petrulis, su jam būdingu šmaikštumu, užrašė: „Pabaisa!“.

Antanas Poška, 1935, Indija. F127-382, lap. 1


Antanas Poška, 1966, Vilnius. Įrašas esperanto kalba. F127-382, lap. 9.

Istorijos tęsinys – kitų metų barzdos dieną.


[1] Įsivaizduojamas anksčiau gyvenusio, dažniausiai istorinio asmens portretas, kuriamas laikantis ikonografinės tradicijos arba laisvai improvizuojant. Lietuvoje imaginaciniai portretai paplito XVI–XVIII amžiais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.