Pernai festivalis „Poezijos pavasaris“, prieštaraudamas savo pavadinimui, įvyko antroje vasaros pusėje. Šiemet jo renginiai taip pat perkelti į vasarą. Tai parodo, kad pandemija – force majeure: nors festivalis sukasi apie poeziją, dideli formos pokyčiai, struktūros „džiazas“ jam nebūdingas. „Poezijos pavasarį“ ilgus dešimtmečius lydi tradicijos: pakilius uždarymus ir atidarymus transliuoja nacionalinė televizija, dvi savaites poetai dalyvauja renginiuose visoje Lietuvoje, teikiami įvairūs prizai, ąžuolo lapų vainiku padabinamas laureatas, išleidžiamas almanachas…
Nuo pradžių, paties pirmojo poezijos pavasario, jį lydėjo ir bohemiška neformalaus bendravimo tarp poetų atmosfera. Tai liudija Violetos Palčinskaitės plunksna (knygoje „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“):
Lyja. Mūsų vilnoniai megztukai kiaurai permirko. Judita[1] jau ėmė drebėti nuo šalčio. […] Pirmas „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje. Netrukus už savo eilėraščius bus vainikuojamas Justinas Marcinkevičius, jis, beje, ir tos šventės sumanytojas. Mūsų daug, visas būrys. Šventė prasideda, ir poetai, pakilę nuo šlapių medinių suolų, vienas po kito eina prie mikrofono. […]
Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja. Staiga Vladas Šimkus, sėdintis greta mūsų, sako:
– Na, mergaitės, negi taip negerbiate savęs, kad per tokią liūtį eisite skaityti? Ar mes vergai? O jeigu jau eisit, tai nepamirškit prie mikrofono išgręžti rankraščių.
Mums linksma. Kaip smagu maištauti, kai esi jaunas. Todėl, lietui pliaupiant ant galvų ir rankraščių, išgirdusios savo pavardes, mes su Judita prie mikrofono neiname. Tą patį daro ir kurstytojas Vladas Šimkus. Esame patenkinti savo „išdidumu“.
Nebeprisimenu, ar turėjome sekėjų, bet mūsų „išdidumo“ taip niekas ir nepastebėjo, ir net mūsų nepasigedo… Matyt, nebuvome jau tokie reikšmingi, kaip norėjome. Ko gero, nepavyko ir kitas planuojamas maištas, kai į Juditos namus atvykęs Tomas Venclova ragino visus boikotuoti „Poezijos pavasarį“, kuris sutapo su Vinco Mykolaičio-Putino mirtimi…
Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis.
– Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!
Skaityti daugiau: „V. Palčinskaitė atsiminė „Poezijos pavasario“ pradžią: „Staiga į palapinę įgriuvo P. Širvys…“ [ištraukos iš knygos „Paslapties babilonai arba Aš tau siunčiu labų dienų“]. Lrytas.lt, 2019, geg. 22.Prieiga: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/05/22/news/v-palcinskaite-atsimine-poezijos-pavasario-pradzia-staiga-i-palapine-igriuvo-p-sirvys–10441421
Bohemiškos nuotaikos „Poezijos pavasaryje“ netrūko ir gerokai vėliau, jau Nepriklausomybės pradžioje. (Gan akivaizdu, kad šėlsmas persipindavo su alkoholio vartojimu, tai dabar galima vertinti įvairiai.)
Per 2020 metų Vilniaus knygų mugę, praėjus kelioms dienoms po Kęstučio Navako mirties, Benediktas Januševičius pasakojo:
Net neprisimenu, kaip susipažinome su Kęstučiu Navaku, tačiau eidamas čia iš atminties atgaminau, kaip, regis, 1994 metais jis sudarinėjo „Poezijos pavasario“ almanachą. Tuomet po „Poezijos pavasario“ būdavo, kad „Suokalbyje“ susirinkdavo tokie paskutiniai išgyvenę kariai ir mėgindavo tęsti festivalį. Bet „Suokalbio“ šeimininkė būdavo negailestinga ir visus išvydavo, nes jai reikėdavo vesti buhalteriją. […] Tada aš, Kęstutis Navakas, Jurgis Kunčinas ir dar viena jauna poetė persikėlėme į Sereikiškių paką, o po to nuvažiavom pas mane namo. Tai buvo pirmas toks epizodas, kurį praleidome drauge.
Atsiminimai publikuoti: Mažvydas Karalius, „Kęstučio Navako atminimas mugėje – skambanti poezija ir kolegų atsiminimai: koks buvo poetas?“. 15min, 2020, vas. 20. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kestucio-navako-atminimas-mugeje-skambanti-poezija-ir-kolegu-atsiminimai-koks-buvo-poetas-286-1278786
Šioje vietoje jau verta prisiminti, kad festivalis nevykta stichiškai. Jį sudaro daugybė renginių, kuriems organizatoriai (žodis „organizatorės“ gal būtų tikslesnis) turi rimtai, pareigingai atsidėti.
2008 m. poetas Vladas Braziūnas rašė: Gal Poezijos pavasaris ir laikosi ant daugmaž dviejų padermių: ant tų, iš kurių kaip magma veržiasi visokio tirščio sumanymai, ir ant tų, kurie nemoka į juos neįklimpti. Būna, kad, pirmųjų magmai atvėsus, antrieji lieka joje įstingę amžiams: vis pareigojasi, pareigojasi… Neįmanoma kitaip, kai žinai, kad festivalio direktorei Janinai Rutkauskienei tomis savaitėmis gali skambint darbo telefonu veik ištisą parą, rasi ten ir Janiną, ir Deimantę. Viena didžiausių pasaulio mįslių – kaip jos įsigudrina taip viską suplanuoti, nuveikti, sužiūrėti, o dar ir būti visuose, kiek tik fiziškai įmanoma, renginiuose – žvalios, įdėmios, šypsningos? Ne vienos, aišku, – su visais Rašytojų sąjungoje dirbančiais ar jai talkinančiais, bet vis mįslė. Kiek šimtų žmonių dalyvavo šiemetiniame, 44-ajame, Poezijos pavasaryje: skaitė, grojo, šoko, vaidino, rodė paveikslus ar nuotraukas, ar šiaip kokius vaizdus, improvizavo ir diskutavo, jau nekalbant apie besiklausiusius ir bežiūrėjusius? O dar visokie vietiniai sujudimai, Poezijos pavasario tiesiogiai ar netiesiogiai tik jo sužadinti?.. Nė vietų, kur ko būta, čia visų neišvardytum, jų irgi nemažai dešimčių. Poezijos pavasaris išlieka ir nenuobodus, ir neatsibodęs. Niekas prievarta nei žiūrovų, nei dalyvių nevaro, visi patys ateina. Taigi… Atrandama naujų mielų erdvių, kur žmonėms gera susirinkti, gera būt poezijos surinktiems – turiu galvoje ne vien Vilniaus universiteto botanikos sodą Vingio parke.
Skaityti daugiau: Vladas Braziūnas, „Apie Poezijos pavasario mėnesį – iš kuosų ir kuolingo krašto.“ Metai . – 2008, Nr. 7, p. 150. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/2900-vladas-braziunas-apie-poezijos-pavasario-menesi-is-kuosu-ir-kuolingu-krasto
Ar „Poezijos pavasaris“ sensta, atsilieka nuo pasaulio?.. Prieš kelerius metus pasigirsdavo taip teigiančių balsų. Bet, panašu, jie pritilo.
2019 m., tapęs laureatu, Marius Burokas svarstė:
Aš į „Poezijos pavasarį“ žvelgiu tarsi iš vidaus, nes rengėjams padedu išsirinkti užsienio svečius, prisidedu prie almanacho sudarymo, be to, dalyvauju kaip poetas. Tad visa tai suteikia tam tikros šilumos, smagumo. Be to, man žavu, kad sykį per metus poetų būriai sėda į autobusiukus ir vyksta į įvairias šalies vietas skaityti eilėraščių.
Pastebėjau ir dar vieną dalyką. Jei prieš keletą metų „Poezijos pavasaris“ atrodė lyg ir pasenęs, nepataikantis į madas, tai dabar jis, nors beveik ir nepasikeitęs, atrodo visai nieko. Savotiškas pastovumo taškas sparčiai besikeičiančio pasaulio fone. Gal tai ir gerai? Arba gal aš pasenau?
Skaityti daugiau: Ramūnas Gerbutavičius, „Poezijos pavasario“ laureatas Marius Burokas: „Panašu, kad laimėjau loterijoje“. Lrytas.lt, 2019, geg. 24. Prieiga per internetą: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/05/24/news/-poezijos-pavasario-laureatas-marius-burokas-panasu-kad-laimejau-loterijoje–10480704/
Pernai ilgą, analitiškai parašytą tekstą apie „Poezijos pavasarį“ publikavo Andrius Jakučiūnas:
Vis rečiau pasitaiko iniciatyvų plėsti/keisti festivalio programą prigalvojant naujų renginių. Liautasi piktintis tuo, kad gremėzdiškame festivalyje ritualai ir kelionės užima daugiau laiko nei poezija.
Kitaip sakant, reiškinį, dar neseniai suvoktą kaip neišvengiamą balastą, kurį būtina palaikyti dėl abstrakčios „tradicijos“, juokingą dėl provincialokų sprendimų, pritaikytų anos epochos realijoms, tapusį savotišku muziejumi, imta matyti kaip šiuolaikišką ir aktualų. Festivalis nebekelia prieštaravimų ir nepatogių klausimų, jis vienodai priimtinas tik senimui, tiek jaunimui, tiek miesto hipsteriui, tiek kaimo skaitytojui, tiek svetur įsitaisiusiam emigrantui. Ką jau kalbėti apie pačius poetus, mielai besinaudojančius savo kūrybos sklaidos Lietuvoje ir tarp tautiečių užsienyje galimybėmis.
Tai – labai įdomus virsmas, kadangi sovietmečiu, nepaisant to, kad „Poezijos pavasaris“ reiškė šėlą ir pramogas, jis vis dėlto buvo laikomas oficioziniu festivaliu.
Skaityti daugiau: Andrius Jakučiūnas, „Poezijos pavasaris“ – koks tai paukštis?“. 15min, 2020, rugpj. 31. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/andrius-jakuciunas-poezijos-pavasaris-koks-tai-paukstis-286-1367470
[1] Judita Vaičiūnaitė.