Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Kategorija NUO 16-os METŲ
Taip, mama visiškai teisi. Naujose knygų lentynose nieko neįmanoma rasti. Štai jau pusvalandį ieškau Aristotelio raštų, traukiu knygas iš lentynų, stumdau, kilnoju ir vėl kraunu atgal. O senoje sekcijoje, kuri visa buvo prigrūsta knygų, iškart rasdavau bet kurią, nors jos buvo sukrautos ir vienos ant kitų, ir vienos už kitų. Apspurę ir, mano manymu, negražūs viršeliai man nepatikdavo, tad tokias „negražiausias“ knygas tylomis perkeldavau už nepermatomų sekcijos durelių.
Kai senoji sekcija iškeliavo, užsakėme grakščias knygų lentynas kone iki lubų. Dalį knygų atidavėme į makulatūrą (ideologiškai pasenusias ir kelias pačias negražiausias), o kitas sudėliojau į naujas lentynas pagal spalvas, aukštį ir temas, vienas gulsčiai, kitas stačiai. Pagaliau tvarka. Pamažu erdvios lentynos vėl apaugo naujomis knygomis, tik jau spalvotais viršeliais, storais ir kietais, prastesnio ir geresnio popieriaus. Ir kai reikia ką nors surasti, niekada nerandu. Nebūna toje lentynoje, kurioje turėtų, tada tenka viską iškilnoti. Kaip šįkart. Niekaip nesuprantu, kas ne taip su grakščiomis knygų lentynomis, kuriose knygos sudėliotos pagal spalvas, temas ir aukštį. Vis atrodo, kad lentynos tyčia paslepia, praryja tą knygą, kurios reikia, užkiša į man nematomą lentyną, tada šiepia blizgias ir spalvotas išrikiuotų nugarėlių iltis.
Nuo istorijos lentynos nukeliu nežinia kodėl čia atkeliavusią rašalu aptaškytą Mes Varnų saloje ir panoraminę Paryžiaus nuotrauką. Herodotas prisišliejęs prie Šapokos ir keturių Vilniaus universiteto istorijos tomų. Apatinėje lentynoje – literatūros mokslas. Aristotelis galėtų būti ten. Nėra. To baltos drobės apspurusio viršelio. Iš popierinio viršelio išimtas apdulkėjęs antras „Karamazovų“tomas. Lietuvių literatūros ir egzodo skyrių nebetikrinu. Jau nudžiungu pirštais apčiuopusi drobę, bet pirma išnyra nuviliantis stilizuotos saulės įspaudas, paskui ir poezijos rinkinio pavadinimas.
Tada prisimenu Aristotelį ėmusi iš bibliotekos. Kai reikėjo perskaityti „Poetiką“. Tą drobinį purviną viršelį, sučiurintus užlankstytus puslapius, taip subraukytus pieštuku, kad kiekvienas žodis rodėsi pabrauktas du kartus. Ir suprantu, kaip ką tik tikėjau tuo, „kas galėjo būti, bet nebuvo“. Tiesiog mes neturim Aristotelio. Ir jei atvirai, prieš kelis metus dar tikrai galėjau jį atiduoti makulatūrai. Aišku, dėl viršelio.
Kalba neredaguota.