TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai“

Tęsiant 2020 m. Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. į Lietuvą grįžusius išeivius ir jų indėlį į Lietuvos raidą, šio centro vadovė dr. Ilona Strumickienė pakalbino daugelio tarptautinių įmonių vadovą, Amerikos verslo rūmų Valdybos pirmininką Tadą Vizgirdą (g.1969).

Įdomu, kad įsiklausyti į šio žmogaus patirtis rekomendavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas[1].

Pastaraisiais mėnesiais T. Vizgirdos vardą girdime pasakojime apie pirmąją lietuvišką trispalvę, pabuvojusią kosmose. Ją, T. Vizgirdos prašymu, 2021 m. rugsėjo 15 d. į kosmosą išskraidino saugių apmokėjimo sprendimų lyderės JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjas, verslininkas Jaredas Isaacmanas[2].

Kosminė Lietuvos vėliavos odisėja yra tik vienas epizodas iš spalvingos T. Vizgirdos gyvenimo istorijos. Pirmosios, vos tris savaites trukusios kelionės į Lietuvą metu 1991 m., pašnekovas taip susižavėjo savo tėvų gimtine, kad panoro čia įsikurti. Ir nei periodiškai išjungiamas šilto vandens tiekimas, nei laukinis kapitalizmas XX a. 10-jame dešimtmetyje nesumažino šio pasiryžimo. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis T. Vizgirda, ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais, bet ir prisideda prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.

Linkime malonaus skaitymo!

Tadas Vizgirda. Nuotrauka iš asmeninio T. Vizgirdos archyvo.
Toliau skaityti „TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai““

„Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ – dr. Larai Lempertienei

Džiugi žinia – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė užsienio reikalų ministro įsakymu apdovanojama garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.

Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojai su dr. Lara Lempertiene, 2017 m.

Tai valstybės apdovanojimas, nuo 2010 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos skiriamas už mūsų šalies garsinimą užsienyje. Šiuo garbės ženklu apdovanojami Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiai ir organizacijos už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius

Nepaprastai džiaugiamės, kad departamente turime tokią puikią kolegę. L. Lempertienės asmenybėje dera gili erudicija, meilė darbui ir žmogiška šiluma. Jau gerą penkmetį su Lara bendraujame formaliai ir neformaliai: klausomės jos pasakojimų per ekskursijas, vartome Judaikos tyrimų centro išleistus leidinius… 2017 m. pradžioje, po Nacionalinės bibliotekos rekonstrukcijos, į jaukias įkurtuves pas kolegas atkeliavome su sausainiais, kurie savotiškai simbolizuoja judaikos ir lituanistikos ryšį.

Plačiau apie Larai skirtą apdovanojimą>>

Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines

Parengė Irmina Abramovienė


A. Žmuidzinavičiaus fondas (F205) saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Daugiau vaizdų iš jo>>

Gimė 1876 m., kaip pats dailininkas savo atsimininuose yra rašęs – neapsakomai gražioje Suvalkų Dzūkijos vietovėje, Seirijų miestelyje. Graži krašto gamta bei turtinga liaudies kūryba nuo vaikystės išugdė polinkį į meną. Pradinį išsilavinimą įgijo keliose liaudies pradžios mokyklose: 1886–1890 m. mokėsi Miroslave, Pošnioje, Laukintukuose. Atsiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ A. Žmuidzinavičius pasakoja, jog tėvai labai nenoriai jį išleido į tolimesnius mokslus, sutiko tik prikalbinti iš Varšuvos atvykusio giminaičio, gimnazijos mokytojo Juozo Radziukyno. Buvo nuspręsta ruoštis į antrąją gimnazijos klasę, „vasarai baigiantis, tėvelis įsisodino mane į vežimą, ir išdardėjome į Marijampolės gimnaziją egzaminų laikyti. Važiuojant, prisiminus, kur ir ko važiuoju, šiurpas mane iš džiaugsmo ir susijaudinimo krėtė. Juo baisesnis buvo nusivylimas ir sielvartas, kai, atvykę į gimnaziją, sužinojome, kad pavėlavome, kad egzaminai jau įvykę, kad klasės pilnos ir daugiau mokinių nepriima“[1]. Vienintelis pasirinkimas liko Veiverių mokytojų seminarija, kurioje tuo metu dar tebevyko priėmimas. 1894 m. sėkmingai baigęs seminariją, keletą metų mokytojavo pradinėse mokyklose Lenkijoje – Zavaduose, vėliau Vanevo bažnytkaimyje. Tačiau mokytojo darbas netapo tikruoju pašaukimu. „Vanieve, gražios gamtos ir įdomių žmonių apsuptas, neiškenčiau nebendravęs ir su menu; kad ir neturėdamas dažų, bent pieštuku piešdavau gamtovaizdžius ir žmones. […] Svajojau tapti tikru dailininku, tikru gamtos grožybių vaizduotoju. Traukė mane ir poezija. Norėjosi ir žodžiais išreikšti tai, kas mane jaudino. Ir rašiau. Rašiau eilėraščius – lietuviškai ir lenkiškai, nei vienos, nei kitos kalbos gerai nemokėdamas. […] Čia subrendo tvirtas pasiryžimas siekti aukščiau. Nusprendžiau žūt būt patekti į kurį nors didelį miestą ir ten prasimušti į tikro meno darbininko aukštybes“[2].

1898 m. A. Žmuidzinavičius išvyko į Varšuvą, dirbo Šolco priemiesčio mokykloje ir tuo pat metu studijavo tapybą E. A. Zolotariovo vakarinėje piešimo mokykloje, vėliau V. Gersono privačioje studijoje. Varšuvoje aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, susibičiuliavo su čia gyvenusiais lietuviais, tuo metu pradedančiais dailininkais P. Rimša, M. K. Čiurlioniu, A. Paliukaičiu. Varšuvos spaudoje pasirodė pirmieji A. Žmuidzinavičiaus straipsniai apie meną, išspausdinti pirmieji eilėraščiai. 1904 m. apsisprendė vykti į Paryžių, ketindamas studijuoti L’École nationale supérieure des beaux-arts (Aukštoji nacionalinė dailės mokykla). Mokytis garsiojoje meno mokykloje neteko. Dailės studijas gilino privačioje F. Colarossi akademijoje (tai buvo viena iš meno mokyklų, alternatyvių Nacionalinei dailės mokyklai), tapybos technikos mokėsi italų menininko Cesare Vitti meno akademijoje, bei Katalonijos tapytojo H. A. Camarasos tapybos mokykloje. Dar prieš išvykdamas į Paryžių iš bičiulio buvo gavęs viešbučio adresą, kuriame buvo apsistojusi M-lle Marie Putvinska (Marija Putvinskaitė). Pasak bičiulio, ji jau kurį laiką gyvenanti Paryžiuje, studijuoja, ir reikalui esant galės padėti įsikurti ir apsiprasti tame didžiuliame mieste. Pirmąjį susitikimą su būsimąją žmona ir pirmąjį įspūdį A. Žmuidzinavičius savo atsiminimų knygoje palydi žodžiais: „Nejaugi ir šitą galėtų koks nors vyras pamilti, – pagalvojau, pasilikęs vienas. Šitoks vyras visgi atsirado. Tai buvau aš pats. Kaip tik man teko laimė ją pamilti ir, ketveriems metams praslinkus, ji buvo jau mano žmona, su kuria aš iki šiol, t. y. iki savo žilos barzdos gyvenu. […] Beje, šia proga turiu pridurti, kad nuo anų Paryžiaus laikų buv. m-lle Putvinska vis gražėjo, ir šiuo metu, kada ji pražydo balta spalva, nerasi gražesnės moters pasaulyje“[3].

Toliau skaityti „Šiemet minime 145-ąsias tapytojo, kolekcionieriaus, kultūros veikėjo Antano Žmuidzinavičiaus gimimo metines“

Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Spalio 26–27 d. Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankėsi Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ten susipažino su rašytojos Ievos Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalimi. Muziejuje saugoma apie 80 Mažosios Lietuvos metraštininkei priklausiusių leidinių.

Dalies leidinių viršelių antroje pusėje įklijuotas Simonaitytės ekslibrisas – tarp eglių stovinti mergina, pasipuošusi Mažosios Lietuvos tautiniais drabužiais. Kitų leidinių antraštiniuose puslapiuose yra Simonaitytės autografas – kriptonimas „ES“. Kaune saugojamoje kolekcijos dalyje yra knygų su rašytojos giminaičių, artimų bičiulių dedikacijomis. Didžioji dalis leidinių – lietuvių grožinės literatūros kūriniai. Simonaitytė skaitė Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos, Mariaus Katiliškio, Juozo Paukštelio prozos kūrinius. Rašytojos bibliotekoje buvo Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio poezijos tomelių. Nedidelėje asmeninės bibliotekos dalyje yra rusų rašytojų Aleksandro Gerceno, Ivano Gončiarovo, Aleksejaus Tolstojaus, Ivano Turgenevo kūrinių vertimų į lietuvių kalbą.

Ieva Simonaitytė laisvai skaitė vokiškai, todėl tarp Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomų leidinių esama knygų vokiečių kalba – romanų, publicistikos žanrui priskiriamų leidinių. Paminėtinas vokiškajai lituanistikai priklausantis Viktoro Jungferio darbas „Litauen. Das Antlitz eines Volkes“ (1938) (lie. Lietuva. Tautos veidas), kuriame lietuvininkų literatūra, folkloras, papročiai aptariami bendrame lietuvių istorijos ir kultūros kontekste, išskirtinas austrų rašytojo ir dramaturgo Stefano  Cveigo apsakymas „Angst“ (1957) (lie. Baimė). Simonaitytė skaitė 1860 m. Izerlone išleistą įvairių laikotarpių vokiečių ir kitų užsienio šalių  rašytojų  kūrinių antologiją „Pharus  am Meer des Lebens“ (lie. Švyturys gyvenimo jūroje). Leidinį puošia spalvotosios litografijos technika atlikti piešiniai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje taip pat yra keli istoriniai romanai vokiečių kalba – Klauso Hermano knyga „Der Brand von Byzanz“ (1958) (lie. Bizantijos gaisras), Klauso Backo studija apie garsų vokiečių skulptorių ir architektą – „Andreas Schlüter“ (1959) (lie. Andrėjas Šliuteris).

Be grožinės literatūros, šiame muziejuje saugoma keletas Simonaitytei priklausiusių humanitarinių ir gamtos mokslų leidinių. Paminėtinas 1912 m. Gumbinėje (dabar Gusev, miestas Kaliningrado srityje) išleistas Simonaitytei priklausęs vokiškas giesmynas „Ewangelishes Gesangbuch“. Giesmyno viršelyje įspaustas superekslibrisas – vokiškai užrašyta Simonaitytės pavardė „E. Siemoneit“ – atskleidžia ypatingą savininkės santykį su knyga. Giesmynui įrišti panaudotas dramblio kaulo spalvos plastikas su žalvariniais apkaustais. Matyti, kad giesmynas turėjęs ažūrinį segtuvą.

Toliau skaityti „Rašytojos Ievos Simonaitytės knygos Maironio lietuvių literatūros muziejuje“