Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Kategorija NUO 16-os METŲ
Gyvenu Palangoje. Iki jūros – geras šimtas metrų. Ji praneša apie save net kulniuojant į mokyklą, turguje perkant morkas ar šluojant lapus nuo grindinio. Ausyse ji kliunksi net tada, kai nuo jos bėgu.
Bet Aušra Kaziliūnaitė sako, kad jūros nėra. Vargšas žmogelis, – pagalvojau, pirmąkart išgirdusi jos knygos pavadinimą, – besisukdamas didmiesčio labirinte nė nesuvokia, kad vandens telkiniai, didesni nei alyvos balos ir gamyklų atliekas susiurbiančios kūdros, vis dar egzistuoja. Ir kam girtis, kad parašei knygą amerikose, egiptuose ir iranuose, jei bėgdama iš lėktuvo į duty-free parduotuvę nesusiprotėjai, kad kraštas, kuriame svečiavaisi, už tam tikro atstumo subyra į vandenį, kurio krašto žmogaus akis neįžiūri. Jei nesusiprotėjai, kad ta bekraštybė ir yra jūra.
Atsivertusi eilėraštį, kurį autorė laiko kertiniu knygos tekstu, prunkšteliu. Konferencija! Štai kur poetė lankosi, štai ką ji išmano geriausiai. Tačiau pirmosios eilutės tampa dilgėlėmis mano cinizmui. Autorė žino, kad jūra egzistuoja. Kartais net mato ją per miegamojo langus. Būtent todėl ji nutuokia, kodėl tas dumbliais ir lavonais besispjaudantis telkinys žmones taip traukia. Ir būtent dėl to ji tikra, kad jūros nėra.
Paradoksalu, bet nors ir girdžiu bangų šliurpsėjimą, derėdamasi dėl daržovių kainų ar švarindama kiemą jūros nejaučiu. Nes derėdamasi skaičiuoju, o švarindama kilnoju šluotą. Tačiau įstrigusi didmiesčio troleibusų laiduose jūrą galiu užuosti stipriau, nei būdama Palangoje. Nes jūra yra tik ten, kur man jos reikia.
Būtent šis paradoksas guldo naujausius A. Kaziliūnaitės eilėraščius į vieną rinkinį. Aforistiški tekstai gula šalia tolimus kraštus dokumentuojančių kūrinių. Tačiau eklektika skamba darniai ir apima viską: autorę, su draugais Panevėžyje tapusią dievu, tave ir magnolijas, pražydusias po oda, mane, ligoninėje stebinčią akvariumo žuvytes, ir net vaiką, vartantį knygą tik iš troškimo tarp puslapių išgirsti paplūdimio šlepečių klepsėjimą.
Regėti save knygos performanse – nuo jo vėjavaikiškumo bėgi, tačiau atsidūręs tarp jo skvernų supranti, kad nieko nėra tikresnio už Nieką, kuris prinokęs pakyla su paukščiais ir gieda mūsų pačių sukurtas melodijas.
Dėl to šią knygą ir renkuosi: kad pabėgčiau iš koncentracijos stovyklos, sutrupinčiau dar vieną sieną savo kūne ir praryčiau paskutinę mėnulio tabletę. O tada nueičiau į pliažą ir jame regėčiau tik didžiulę duobę – į ją įlipusi sutiksiu Lochneso pabaisą, kuri mane praris, o aš įsitaisysiu jos pilve ir pradėsiu rašyti eilėraštį.
Kalba neredaguota.