Parengė Irmina Abramovienė
1836 m. lapkritį Vilniuje gimė vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės grafikų Mykolas Elvyras Andriolis, italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.
Tėvo siunčiamas Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau ši sritis jo netraukė. Prieš tėvo valią netrukus metė mokslus ir atsidėjo dailės studijoms. Mokėsi Maskvoje dailės mokykloje, vėliau išvyko į Peterburgą, kur 1857 m. baigė dailės akademiją. Po studijų Peterburge grįžęs į gimtinę daug keliavo po Lietuvą, piešdamas įžymesnius architektūros paminklus, bažnyčias, dvarų sodybas ir žmones. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumui“ nupiešė romantišką peizažą „Vilniaus miesto vaizdas iš šiaurės vakarų“, pagal kurį apie 1859–1860 m. Paryžiuje sukurta litografija.
1860 m. Andriolis išvyko į tėvo gimtąją Italiją, kur gilino dailės žinias Šv. Luko akademijoje Romoje. Lankėsi Paryžiuje ir Londone. Nuo 1860 m. ėmė bendradarbiauti Varšuvos žurnale „Tygodnik Illustrowany“, kuriame publikavo savo sukurtas iliustracijas. Pasak dailininko biografų, M. K. Andriolis buvo pažangių pažiūrų žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Palaikė artimus ryšius su dailininku Antanu Zaleskiu ir jo broliu Ignotu, tapytoju Boleslovu Romanu Dluskiu, poetu Jurgiu Laskariu, 1863–1864 m. sukilimo būsimais vadais ir dalyviais.
Po studijų Italijoje į Lietuvą grįžo 1862 metais, kai krašte jau buvo rengiamasi ginkluotam sukilimui prieš Rusijos imperijos valdžią. M. E. Andriolis kartu su Jurgiu Laskariu, vadovaujami A. Zaleskio, darbavosi Trakų apskrityje organizuodami sukilėlius[1]. 1863 m. kovą drauge su kitais įsijungė į Panerių miškuose besiformuojantį būrį, kovėsi Kleto Korevos, vėliau viename pirmųjų Vilniaus apskrityje pradėjusių veikti Liudviko Narbuto būryje, į kurį atsivedė savanorius Vilniaus miestiečius. Kautynėse L. Narbutas žuvo, o Andriolis buvo sužeistas, persekiojamas slapstėsi Vilniuje, vėliau Kaune, Maskvoje ir Sankt Peterburge. Tačiau draugui išdavus buvo areštuotas, atvežtas į Kauno kalėjimą. Iš ten jam pavyko pabėgti. 1864–1866 m. gyveno Londone ir Paryžiuje. Bandant grįžti į Lietuvą, vėl suimtas, atgabentas į Vilniaus kalėjimą. Nuteistas 15 metų katorgos, bet nuosprendis sušvelnintas, katorgą pakeitus ištrėmimu į Viatką (dab. Kirovas).
1871 m. Andrioliui buvo gražinta laisvė, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Dailininkas išvyko į Varšuvą. Tuo laikotarpiu bendradarbiavo žurnaluose „Tygodnik Illustrowany“ ir „Kłosy“, iliustravo A. Mickevičiaus „Poną Tadą“, J. I. Kraševskio, V. Sirokomlės, J. Slovackio, E. Ožeškienės ir kitų rašytojų ir poetų romantikų kūrinius[2]. Kūrė peizažus ir istorinės tematikos piešinius. 1883 m. jau kaip garsus dailininkas pakviestas į Paryžiaus „Firmin Didot“ leidyklą. Iliustravo V. Hugo, V. Šekspyro, A. Diuma, V. Skoto, D. F. Kuperio veikalus, bendradarbiavo žurnaluose L’Illustration“, „Le Figaro“. 1886 m. grįžo į savo namus Bžeguose, vietovėje netoli Varšuvos[3]. Ne kartą lankėsi Lietuvoje, keliavo po Žemaitiją, kurį laiką buvo apsistojęs Kaune bei A. Zaleskio dvare prie Veliuonos.
Iš Lietuvoje išlikusio dailininko palikimo pažįstame jį ne tik kaip talentingą grafiką, bet ir kaip tapytoją, vėlyvojo romantizmo atstovą. M. E. Andriolis nutapė paveikslą Veliuonos bažnyčiai (1864 m.), per labai trumpą laiką sukūrė 14 didelių altorinių paveikslų Kauno katedrai (1891–1892 m.). Nutapė kelis Kryžiaus kelių stočių paveikslus Šv. Jurgio kankinio bernardinų bažnyčiai[4]. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje saugomas „Italijos peizažas su tuopomis“, dailininko sukurtas apie 1860 m., bei M. K. Čiurlionio dailės muziejuje galima išvysti Juzefos Zaleskytės (A. Zaleskio dukters) portretą, nutapytą prieš sukilimą (1862 m.).
Kaip rašo dailėtyrininkas V. Gasiūnas, labai svarbi M. E. Andriolio kūryboje buvo Lietuvos istorijos ir kraštovaizdžio tema. Dailininkas žavėjosi didinga Lietuvos praeitimi, lietuvių karo žygiais, išgarsintais romantizmo epochos literatūroje. Piešė estampus ir iliustracijas, kurias raižė žymūs lenkų ir prancūzų ksilografai[5]. Medžio raižiniuose didingai atvaizduoti esminiai Lietuvos istorijos epizodai („Lizdeika aiškina Gedimino sapną“, „Kęstučio mirtis“, „Gedimino pilies statyba“, „Lietuvos krikštas“, „Lietuvių susirėmimas su kryžiuočiais“ ir kt.)
M. E. Andriolio kūrybinį palikimą sudaro apie du tūkstančius darbų. Nemaža dalis jo kūrinių sudegė kartu su dirbtuve 1883 m., kita dalis išskaidyta po įvairius muziejus ar privačias kolekcijas. Dailės istorikai pažymi, jog dailininko būta nepaprastai darbštaus ir produktyvaus, dirbusio lengvai, impulsyviai ir su įkvėpimu. Jį domino viskas – laukinė gamta, Lietuvos laukų ir girių vaizdai, miesteliai, dvarų sodybos, architektūros paminklai, kuriuos stropiai fiksavo tarsi dokumentinei inventorizacijai. Bet daugiausia jį domino žmonės, neišsemiama tipų charakteristika. Išskirtinis bruožas, jog viską kūrė iš atminties, jo gaivalas buvo vaizduotė. Sukūrė savitą stilių, kurį amžininkai vadino „andriolizmu[6].
Tarp Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose saugomų žymaus tarpukario advokato, nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio rankraščių yra albumas (F.66–302), kuriame surinkta keliasdešimt M. K. Andriolio graviūrų reprodukcijų – žavinčių ekspresija, savitu stiliumi ir menišku įtaigumu. Iliustracijos surinktos iš žurnalų „Kłosy“ ir „Tygodnik Ilustrowany“ 1873–1886 m. numerių. Kaip taikliai pastebi Z. Toliušis, jei prieš tai dailininkai iliustruodavo žurnale publikuojamus straipsnius ir veikalus, tai M. E. Andriolis kuria ir savarankiškus piešinius, kurie žurnaluose spausdinami kartu su trumpais paaiškinamaisiais tekstais prie piešinių ir paveikslų reprodukcijų. Išlikusi (deja, taip ir nebuvo publikuota) Z. Toliušio išsami apybraiža, parašyta 1948 m., pateikianti daug vertingų žinių apie M. K. Andriolio biografiją, bei jo lietuviškos tematikos kūrybą (graviūras, nutapytus paveikslus, kūrinių iliustracijas); duodanti tikslias nuorodas į Varšuvos žurnalus, kuriuose buvo publikuotos su Lietuva susijusios dailininko darbų reprodukcijos (F.66–54)
[1] Juodelis, Petras. Lietuvos dailininkai – 1863 metų sukilimo dalyviai (straipsnį spaudai parengė Ona Mažeikienė). Lietuvos dailės muziejaus metraštis, 1998, T.2, p.39.
[2] Gasiūnas, Vladas. XIX amžiaus Lietuvos grafika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 187.
[3] Drėma, Vladas. Mykolas Elvyras Andriolis. Kultūros barai, 1986, Nr. 10.
[4] Šinkūnaitė, Laima. Andriolio talento malda. Artuma, 2000, Nr.12
[5] Gasiūnas, Vladas. XIX amžiaus Lietuvos grafika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, p. 187.
[6] Drėma, Vladas. Mykolas Elvyras Andriolis. Kultūros barai, 1986, Nr. 10.