1920-ųjų spalio 12 dieną Mažeikiuose gimė būsimasis poetas Henrikas Nagys. Jo jaunystės metus sujaukė karas. 1944 metais vaikinas įsiliejo į nusprendusių trauktis į Vakarus tautiečių bangą. „Karo baisenybės, DP (taip mes buvom vadinami pokarinėje Vokietijoje – išvietintieji žmonės), buitis ir vargingas įsikūrimas ne savo žemėje – neaprašomi keliais žodžiais“, – prisiminė po kelių dešimtmečių trumpoje autobiografijoje. Šiaip ar taip, įsikūręs Kanadoje, H. Nagys aktyviai įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalijamės nuotrauka ir trumpa ištrauka iš istoriko, visuomenininko, literato Vytauto Pluko straipsnio „Henrikas Nagys: poetas-žmogus“, kurį 1986 metų lapkričio numeryje publikavo Los Andžele leistas žurnalas „Lietuvių dienos“ (kalba netaisyta):
„Henrikas Nagys Kanadoje: komercinis menininkas, mokyklos mokytojas, vėliau universiteto dėstytojas, lietuvių visuomenės veikėjas, lietuviškos šeštadieninės mokyklos mokytojas, Montrealio Lietuvių Akademinio Sambūrio daugiametis pirmininkas. Aukštesniųjų Lituanistikos kursų lektorius (kursus lankė 200), Kanados Lietuviu Bendruomenės Kultūros Fondo pirmininkas, “Nepriklausomos Lietuvos” vyr. redaktorius, populiarus paskaitininkas, literatūros vertėjas iš latvių, vokiečių, anglų kalbų į mūsąja, literatūrinių straipsnių autorius periodinėje spaudoje ir eilėje žurnalų, literatūros ir meno kritikas, Santaros garbės filisteris, Lietuvių Rašytojų draugijos laureatas už “Broliai balti aitvarai” poezijos knygą (1970 m.), Vinco Krėvės Vardo premijos laureatas už poezijos knygą “prisijaukinsiu sakalą” (1978 m.)
Prie šių enciklopedinių žinių būtina pridėti, kad jis yra giliai sąmoningas Kanados pilietis, su dėkingumu ir įsipareigojimais svetingam kraštui, priglaudusiam sakalą praradusį savo lizdą.
Jis ne tik domisi menu, bet ir pats gerai piešia. Jau trijų metų būdamas piešdavo ant koklinių grindų per visą mamos virtuvę Mažeikiuose. Motina su šypsena ir savotišku pasididžiavimu svetimiems sakydavusi: “Tik duok jam kreidos…”
Pagaliau—Henrikas meškeriotojas. Mano supratimu, meškeriojimas skatina mąstymą, filosofavimą, poeziją, nes esi gražioje aplinkoje, vienatvėje, o atsipūsti, pabūti su savimi, yra ne tik malonu, bet ir būtina.“