Parengė A. M.
T. Venclovos kolekcija, kaupiama ir saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, vėl ženkliai padidėjo. Iš šio rudeninio knygų derliaus krepšio, atnešto T. Venclovos, išsitraukėme tris lituanines knygas lenkų kalba ir pabandysime jas kartu pavartyti.
Pirmas mūsų pasirinktas leidinys – šiais metais pasirodžiusi jauno žurnalisto, publicisto ir politologo Dominiko Wilczewskio knyga „Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“). Šis autorius nėra visiškai nežinomas Lietuvos skaitytojams – 2018 m. jis drauge su istoriku Simonu Jazavita parengė ir dviem kalbomis (lenkų ir lietuvių) Vilniuje išleido knygą „1938. Najciemniejsza noc jest tuż przed świtem = 1938. Tamsiausia naktis būna prieš aušrą“.
Šių metų rugpjūčio 31 d. XI „Literatūros seimelyje“ Tarptautinio dialogo centre Krasnagrūdoje (Lenkija) vykusiame renginyje „Medaus ir kraujo skonis. Lietuva lietuviškai“ autorius D. Wilczewskis pristatė savo naująją knygą. Tame pat Literatūros seimelyje T. Venclova pasakojo apie bibliotekininkę, pedagogę, publicistę Oną Šimaitę, iš Vilniaus geto išgelbėjusią dešimtis žmonių. Liko šių dviejų autorių – Venclovos ir Wilczewskio – susitikimo Krasnagrūdoje ženklas – dedikacija knygoje.
Kitas šios knygos pristatymas vyko rugsėjo 27 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose, intriguojančiu pavadinimu „Artima kaimynystė ar neatrasta žemė: ar Lenkijos gyventojai apie Kiniją žino daugiau nei apie Lietuvą?“. Lenkijos Respublikos ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje kartu su Varšuvos universiteto Rytų Europos centru pakvietė į Lenkijoje bestseleriu tapusios knygos „Litwa po litewsku“ („Lietuva lietuviškai“) pristatymą 15-ojo Varšuvos–Vilniaus kolokviumo metu.
Į klausimus, kas skiria ir vienija dabartinę Lenkiją ir Lietuvą, ar daug kas pasikeitė nuo Adomo Mickevičiaus laikų, kuris ironiškai teigė, kad Kinija prie Vyslos yra geriau žinoma nei Lietuva, atsakinėjo knygos autorius D. Wilczewskis diskusijoje su lrt.lt portalo vyr. redaktoriaus pavaduotoja Aleksandra Ketleriene ir Vilniaus universiteto TSPMI politologu dr. Mariuszu Antonowicziumi. Knygą „Litwa po litewsku“ (Wołowiec: Wydawnictwo Czarne) turbūt geriausiai apibūdina jos viršelyje pateikta trumpa anotacija ir recenzija, kuriuos susitikimo organizatoriai išvertė į lietuvių kalbą:
Lietuvos istorija – tai ne tik Liublino unija, bendra kova Žalgirio mūšyje, „Ponas Tadas“ ir privalomas apsilankymas Aušros Vartuose bei Rasų kapinėse. D. Wilczewskis pasakoja įtraukiančią istoriją apie persipinančią Lietuvos praeitį ir dabartį. Lietuviai daug kartų krito, buvo pėstininkai didžiųjų imperijų žaidime – ir vėl pakildavo, vedami tautos, tapatybės, kalbos ir kultūros išlikimo vilties. Savo pastangomis jie ištraukė savo šalį iš istorinės nebūties ir kūrė Lietuvą vadovaudamiesi savo principais. „Litwa po litewsku“ – tai įžvalgi ir žavi istorijos rekonstrukcija bei Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos santykių aprašymas. Wilczewskis teiraujasi Lietuvos istorikų ir sociologų apie jų požiūrį į 1863 m. sukilimą ir kitus – Lenkijos požiūriu – svarbiausius įvykius, pristato svarbiausius Lietuvos istorijoje visuomenės veikėjus ir politikus bei su susidomėjimu ieško atsakymų į šiandienius lietuvius kankinančius klausimus.
„Per praleistus Vilniuje ketverius metus dažnai girdėdavau draugus lietuvius skundžiantis, kad lenkai jų šalyje vis dar nori pamatyti tik Vilnių ir tik su lenkiškumu susijusias jo dalis. Kaunas? Klaipėda? Neegzistuoja. Šiuolaikinis menas ir kultūra? Panašiai. Jie tikrai nenorėjo išmesti į šiukšlių dėžę dalies bendros istorijos. Nieko panašaus. Jie tik siūlė pagaliau pamatyti lietuviškąją Lietuvą, o ne tik sentimentalų ir romantišką vaizdinį. Manau, kad daugelis mano pašnekovų būtų patenkinti Dominiko Wilczewskio knyga, nes autorius joje aprašė visų pirma lietuvių tautinės savimonės gimimą ir moderniosios politikos formavimąsi. Nevengdamas sunkių temų, bendrais bruožais pristatė šalies, kuri nors ir yra šalia mūsų, bet mums visiškai nežinoma, paveikslą. Visos šios freskos dalys yra įtraukiančios, puikiai parašytos ir kupinos įdomių istorijų apie reikšmingas Lietuvos asmenybes. Čia nesigirdi popieriaus šiugždesio. Čia skamba gyvenimas. Kartais dramatiškas.“
Piotr Kępiński
Skaitantiems lenkiškai galima parekomenduoti Kurier Wileński išspausdintą interviu su Dominiku Wilczewskiu „Inne spojrzenie na Litwę“: https://kurierwilenski.lt/2024/08/12/inne-spojrzenie-na-litwe/
Tačiau pats svarbiausias rodiklis, parodantis šios knygos išskirtinumą, yra tas, kad lenkiškai skaitančios kolegės ją ėmė į rankas nuo darbo stalo ir tuoj įnikdavo skaityti arba kurį laiką pavarčiusios vėl grąžindavo su žodžiais „šitą norėčiau kada paskaityti“.
Antrosios knygos „Ukraińskie światy Rzeczypospolitej“ („Ukrainiečių pasauliai Abiejų Tautų Respublikoje“) autorė profesionali ukrainiečių istorikė, habilituota daktarė Natalia Starczenko, kurios pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – Abiejų Tautų Respublikos bajorija ukrainiečių žemėse, teismų sistemos ir parlamentarizmo istorija, šį kartą pasirinko ne mokslinį, o trumpo pasakojimo žanrą. Šios knygos rašymas prasidėjo nuo vieno „Facebook“ įrašo 2020 m. kovo mėnesį, paskelbus karantiną, norint praskaidrinti savo ir keleto draugų nuotaiką. Netikėtai šis įrašas sulaukė didžiulio susidomėjimo ir prašymų tęsti. Istorikei, pratusiai rašyti mokslinius tekstus labai siauram specialistų ratui, buvo nemenkas iššūkis prisitaikyti prie socialinių medijų taisyklių – tekstas turi būti trumpas, pasakojimas išbaigtas, įdomus žmonėms, turintiems skirtingą istorijos žinių bagažą. Įrašas turėjo skambėti kaip story, kaip nuotykis, kaip istorijėlė prie kavos, kurioje yra „kažkas“, kas sužavi, pralinksmina, nustebina, priverčia ieškoti paslėptos prasmės. Istorikei įvaldyti naują „žanrą“ padėjo jos dukra, nuolat primindama „rašai ne vadovėlį, ne mokslinę disertaciją, tik įdomų pasakojimą“. Tuo pačiu metu autorė stengėsi nė truputėlio nenukrypti nuo istorinės tiesos, kiekvienas įrašas yra paremtas ilgus metus rinktais archyviniais šaltiniais. Ir taip visi tie įrašai, pataisyti ir papildyti, 2021 m. sugulė į ukrainiečių kalba pasirodžiusią knygą, o šiais metais Międzynarodowe Centrum Kultury Krokuvoje ją išleido lenkų kalba.
Pasakojimai, savaime suprantama, prasideda 1569 m. Liublino unija. Dar visai neseniai Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis ukrainiečių istoriniame naratyve buvo piešiamas išimtinai niūriomis spalvomis, kaip viena didelė tautinė priespauda. Ši knyga ir kitos dabar pasirodančios publikacijos – tai ukrainiečių savęs kaip tautos paieškos praeityje, atradimas to pagrindo (kruopščiai imperijos užmaskuoto), ant kurio išaugo jų tapatybė. Ukrainiečiai atranda „savo“ Abiejų Tautų Respubliką, arba, kitaip sakant, atpažįsta save joje.
Trečioji knyga išimtinai mokslinė, parašyta literatūrologo, kultūros ir mokslo istoriko, Krokuvos Jogailaičių universiteto profesoriaus, habilituoto daktaro Bogusławo Doparto, „Mickiewiczowski pięcioksiąg romantyczny“ („Mickevičiaus romantinė penkiaknygė“). Penkiuose šios knygos skyriuose aptariami Mickevičiaus kūriniai, atlikę pagrindinį vaidmenį jam išplėtojant romantizmo srovę lenkų literatūroje, – tai ciklas „Baladės ir romansai“ (1822), „Krymo sonetai“ (1826), „Konradas Valenrodas“ (1828), poemos „Vėlinės“ (1823–1832) ir „Ponas Tadas“ (1834). Ši kiek anksčiau, t. y. 2021 m., išleista monografija (Kraków: Instytut Literatury: Wydawnictwo Księgarnia Akademicka) gražiai papildo ir taip nemenką Mickevičianą. Knyga skirta Adomo Mickevičiaus kūrybos tyrinėtojams, čia jau skaitiniai ne „prie kavos“.