Mėnuo: 2025 lapkričio

Unikalūs XVII a. latviški fragmentai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Dr. Ernesta Kazakėnaitė (Vilniaus universitetas)

2025 m. lapkričio 10 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėjas Povilas Andrius Stepavičius tvarkomame Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos bibliotekos dokumentų fonde (F203) aptiko XVIII a. rankraštinę knygelę, kurios viršelis sutvirtintas senesnių knygų puslapiais. Dėl panaudotų prastų to meto klijų, visi lapai lengvai išsiėmė ir paaiškėjo, kad tai kitų leidinių sukarpytos dalys. Tarp iškarpų yra rankraštinių ir spausdintų knygų fragmentai, taip pat vienos knygos antraštinio lapo dalis, natos su giesmių tekstu, tušti lapeliai. Įdomu, kad tai nėra vieno leidinio pernaudojimas, nes viršeliui sutvirtinti panaudoti įvairiomis kalbomis parengti darbai – daugiausia lotynų, tačiau ir vokiečių bei latvių kalba. Kaip nustatyta kitą dieną, latviški lapeliai yra labai reikšmingi latvių raštijos istorijai – tai iki šiol nežinotos XVII a. pradžios latviškos knygos fragmentai. Gana simboliška, kad tai buvo identifikuota lapkričio 11 d., latviams švenčiant Lačplėsio dieną.

Rastus latviškus fragmentus sudaro du didesni dvipusiai lapeliai (kiekvienas iš jų yra iškarpa, maždaug ketvirtadalis vieno puslapio) ir keletas labai smulkių jų atplaišų. Jie yra iš katalikiško evangelijų ir epistolų, vadinamųjų perikopių, rinkinio, kuris leistas greičiausiai apie 1620–1621 metus Braunsberge (dab. Branevas, Lenkija) Georgo Schönfelso spaustuvėje. Beveik neabejojant galima teigti, kad teksto parengėjas yra latvių jėzuitas Georgas Elgeris (1584–1672). Nors išlikusio teksto apimtis labai nedidelė, vos du lapeliai, radinys itin vertingas, nes seniausias iki šiol žinomas išlikęs katalikiškas evangelijų ir epistolų vertimas siekia 1640 m. Tai Georgo Elgerio perikopių rankraštis, šiuo metu saugomas Lundo universiteto bibliotekoje Švedijoje. Taigi radiniai yra ankstesni už šį rankraštį ir gali būti tituluojami seniausiais katalikiškais Biblijos ištraukų rinkinio reprezentantais. Tiesa, liuteronų parengtas evangelijų ir epistolų rinkinys latvių kalba iki to jau buvo pasirodęs bent du kartus – 1587 ir 1615 metais.

Bet kas leidžia taip drąsiai nurodyti dviejų nepilnų knygos lapelių metus, leidyklą, vietą ir netgi autorių? Pirmiausia ir svarbiausia – tai juose vartojama kalba. Tokia forma, kuri atspindėta fragmentuose, vartota tik kitoje išlikusioje knygoje, taip pat Vilniuje (Vilniaus universiteto bibliotekoje) saugomame unikume Geiſtliche Catholiſche Geſänge (1621). Nors ir defektinis (be pabaigos), šis giesmynas turi išlikusį antraštinį lapą, kuriame matome svarbiausią metriką: autorius – Georgas Elgeris, išleista – 1621 metais Georgo Schönfelso spaustuvėje Braunsberge. Mokslinėje literatūroje yra spėjimų, kad kartu su giesmynu pasirodė ir daugiau knygų, nes jis neturi pratarmės ar kitos leidiniui įprastos papildomos informacijos ir panašiau, kad yra didesnio rinkinio dalis. Be to, anksčiausias G. Elgerio veikalų paminėjimas kataloge Bibliotheca scriptorum Societatis Iesu (1643) nurodo du jo parengtų darbų pavadinimus: Institutiones Christianas (1620) ir Euangelia. Latvių bibliografijoje (Seniespiedumi 1999) pirmuoju neabejojama, nes yra analogų estų raštijoje, bet į evangelijų vertimą pažiūrėta kritiškiau, mat žinomas vėlesnis išlikęs G. Elgerio 1640 m. evangelinių ištraukų rankraštis, kuris buvo išspausdintas 1672 m. Tačiau sugretinus radinio ir minėtų evangelinių ištraukų tekstus matomi dideli kalbiniai skirtumai ir akivaizdu, kad tai ankstesnis variantas. Taigi dabar turime nenuginčijamų įrodymų, kad kartu su giesmynu buvo išleistas ir evangelijų bei epistolų rinkinys. Tai leidžia tvirčiau teigti apie galimą katekizmo bei kitų knygų egzistavimą ir tik laiko klausimas, kada jų bus surasta daugiau.

Toliau skaityti „Unikalūs XVII a. latviški fragmentai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje”

Antanas Gailius: „Esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“

Parengė A. M.

Išgirdus Antano Gailiaus pavardę daugumai iš mūsų turbūt pirma asociacija – tai labai rimtų vokiečių kalba rašiusių autorių, tokių kaip Thomas Mannas (tetralogija „Juozapas ir jo broliai“), Francas Kafka, Stefanas Zweigas, Raineris Maria Rilke, Herta Müller ir t. t., vertėjas. Kiek mažiau žinančių, kad lygia greta Gailius verčia ir iš nyderlandų kalbos. Gal kitiems jis žinomesnis kaip poetas ir eseistas ar Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narys ir Nidos forumo iniciatorius. Jo ryšiai su Vokietija ir vokiečių literatūra savaime suprantami, tad praėjusiais metais Vokietijoje vokiškai išleista jo eilėraščių ir esė knygelė nieko nenustebins.

Gailius, Antanas. Hier: Gedichte und Essays, herausgegeben von Walter Schmitz. Dresden: Thelem, 2024.

Pavadinimas „Hier“ paimtas iš Antano Gailiaus 1997 m. eilėraščių rinkinio „Šičia“. Knygelėje sudėti ir eilėraščių vertimai, ir jų originalai lietuvių kalba. Žinodamas, kad retas vertėjas imasi versti savo poeziją į nors ir gerai išmoktą, bet ne gimtąją  kalbą, pradedi ieškoti, kas jam padėjo. Atrasti vertėjų pavardes šiame leidinyje užtrunka, net pradedi manyti „na taip, Gailius vertėjas, matyt, pats ir išsivertė“. Vis dėlto atidžiai, labai atidžiai perskaičius galima juos surasti. Tai Heinzas Czechowskis ir Cornelius Hellis. Kas kita dėl eseistikos. Tie keturi knygoje įdėti esė galbūt buvo iš karto rašomi vokiškai kaip paskaitos tarptautiniams seminarams ir koliokviumams (jų nepavyko rasti Antano Gailiaus eseistikos knygoje „Pro mansardos langą“ (2012)) ir publikuoti Vokietijos spaudoje. Iš tiesų autoriaus esė, kaip ir Walterio Schmitzo pabaigos žodis „Lietuva Europoje: Antanui Gailiui“, yra skirti Vokietijos skaitytojui. Knygos tikslas – ne vien pristatyti autoriaus literatūrinę kūrybą, bet kartu ar net labiau Lietuvą, jos istoriją, raštijos veikėjus, Lietuvos vietą šiuolaikinėje Europoje. Belieka džiaugtis, kad vokiečiai gavo galimybę „prisiliesti“ prie Antano Gailiaus ir Lietuvos. Kaip jis pats gražiai sako savo paskaitoje „Nauja pradžia: lietuvio žvilgsnis į šimtmetį po Didžiojo karo“, skaitytoje 2019 m. sausio 30 d. Dresdeno technikos universitete, – „aš lietuvis, o ne vaiduoklis. Esu tikras, realus. Jūs galite mane paliesti. Tuo pačiu esu gyvas įrodymas, kad Lietuva iš tiesų egzistuoja“.

Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)

Kviečiame susipažinti su dar viena ištrauka iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo – šį kartą pasakojimas apie Tiškevičius. Šios garsios giminės šaknys siekia XVI a. antrą pusę. Ypač didelę turtinę galią Tiškevičiai įgijo XIX a. Jų dvarai tapo kultūros, meno, visuomeninio gyvenimo centrais, garsėjusiais puikios architektūros dvarais ir parkais, turtingomis bibliotekomis ir meno rinkiniais[1]. XX a. įvykę sukrėtimai neaplenkė ir Tiškevičių, dvarai nukentėjo per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą; pradėtos vykdyti žemės reformos, dvarų parceliavimas lemtingai pakeitė dvarininkų gyvenimą. Tiškevičių giminės istorija plačiai ištyrinėta, tačiau nedaug yra autentiškų, šios giminės atstovus pažinusių amžininkų liudijimų – vienas iš jų – tarpukario advokato, visuomenės veikėjo Zigmo Toliušio atsiminimai.

Aleksandras Tiškevičius XX a. 4 deš. pabaigoje. Kretingos muziejus

Kartą – apie 1930 metus – į mane Kaune, kaipo į advokatą, kreipėsi atvykęs iš Kretingos Aleksandras Tiškevičius[2]. Tai buvo senyvo amžiaus stambaus kūno sudėjimo aristokratas. A. Tiškevičius kadaise visos Kauno gubernijos dvarininkų atstovas Rusijos imperijos Valstybės Taryboje, turtingas žemvaldys ir įtakingas veikėjas – dabar Lietuvos žemės reformos apkarpyto mažo dvarelio savininkas atrodė ar norėjo atrodyti patenkintas savo pasikeitusia padėtimi, stengėsi sugyventi su vietos žmonėmis ir rasti su jais bendrą kalbą.

Reikia pasakyti, kad A. Tiškevičius dar prieš I pasaulinį karą neignoravo lietuvių. Žinau, kad mano studentavimo Peterburge laikais (1908–1912 m.) jisai lankydavo lietuvių studentų vakarus bei vaidinimus.

A. Tiškevičius norėjo pasikonsultuoti su manim kokiu tai teisiniu klausimu, dabar neatmenu, kokiu būtent. Mudu kalbėjova lietuviškai.

Toliau skaityti „Knyga pakeliui. Ištraukos iš rengiamo Zigmo Toliušio atsiminimų antrojo tomo (tęsinys)”