Minint vieno iš pirmųjų lietuvių emigrantų Argentinoje Andriaus Vištelio-Višteliausko 177 gimimo sukaktį, norėtasi plačiau apžvelgti lietuvių išeivių šioje šalyje kūrimosi galimybes, kultūrinę, visuomeninę veiklą. Kviečiame skaityti!
XIX a. prasidėjusi emigracija į Argentiną tapo atskaitos tašku kultūrinės ir socialinės veiklos plėtrai. Aptinkama žinių ir apie lietuvių įsikūrimą Patagonijoje. Izidorius Šlapelis, kupiškėnas, pasiekė Argentiną 1877 metais. Atvyko iš Sibiro tremties. Čia įsteigė Koloniją Sarmiento Patagonijoje. <…> Justinas Šlapelis, jo vienintelis sūnus, atvyko Argentinon 1896 m. Patagonijoje paliko 7 sūnus ir dukrą. Jų ainiai ir dabar ten gyvena. Jie įsteigė pirmutinius lietuvių kapus Sarmiento. Turėjo pirmutinę Lietuvių mokyklą Pietų Amerikoje1. Tačiau reikšmingiausi kultūrinės veiklos įvykiai siejami su Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Tuo metu dėl sunkių ekonominių priežasčių į Argentiną atvyko apie 35 000 lietuvių. Pagrindinės emigracijos kryptys: Buenos Airės, Berisas, Santa Fe, Rosarijus, Sarmiento, Tucuman. Dauguma lietuvių kūrėsi pačiuose skurdžiausiuose rajonuose ir kur buvo daugiau fabrikų bei įmonių. Tokia buvo Avellaneda su kitais aplink ją esančiais priemiesčiais. Daugelis jų dirbo skerdyklose, vadinamuosiuose „frigorifikuose“, kur darbas buvo sunkus, nemalonus ir vietiniai jo vengė2. Lietuviai mėsos perdirbimo įmonėse buvo labai reikalingi ir vertinami dėl to, kad imdavosi bet kokio darbo, net ir pačio pavojingiausio, dirbdavo sunkiomis sąlygomis. Kordobos mieste apie 700 lietuvių dirbo geležinkelyje ir pramonės srityje. Rosarijaus mieste žmonės dirbo gyvulininkystės srityje arba skerdyklose. Tarpukario laikotarpiu intensyviai kūrėsi įvairios organizacijos: Neturtingiems lietuviams neturint kur rinktis, o naujais atvykstantiems net ir pernakvoti, išnuomojo erdvius namus, kurie buvo pavadinti „Lietuvių namais“. Juose organizacijos galėjo rinktis, posėdžiauti, skaityti spaudą, o neturį kur dingti laikinai, iki susiras pastogę, nakvoti3. Plėtojosi lietuviškų mokslo įstaigų veikla: Argentinos lietuvių švietimu turėjo rūpintis Lietuvos konsulatai. Konsulai pasižadėjo mokėti mokytojams algas, o mokyklų išlaikymas guldavo jau ant mokinių tėvų pečių. <…> 1938 m. Čia buvo trys pradinės lietuvių mokyklos: dvi Buenos Airėse (Dariaus ir Girėno bei Tumo Vaižganto) ir dar viena mokyklėlė Berise. Mokyklos turėjo tris skyrius, kurie visi tilpdavo vienoje patalpoje4. Pradėta leisti lietuviška spauda: „Argentinos lietuvių balsas“,„Rytojus“, „Argentinos žinios“, „Dabartis“, „Momentas“.
Didesniuose Argentinos miestuose steigėsi lietuviškos bažnyčios. Prie lietuvių parapijų glaudėsi ir bendruomenės. Apie 1930 metus atsiranda daugiau organizacijų: Šv. Cecilijos choras, „Aušra“, lietuvių centro ansamblis „Inkaras“, „Dobilas“, Argentinos lietuvių centras, Argentinos lietuvių mergaičių ir moterų draugija „Birutė“, kultūrinės ir socialinės paramos bendrija „Nemunas“ir „Mindaugas“. Nuo 1955 metų veikia Tautinis lietuvių muziejus. Muziejaus eksponatai: lietuviški margučiai, rankšluosčiai, pinigai, gintaro dirbiniai, įvairūs audiniai. Kūrėsi šokių rateliai: „Gintaras“,„Nemunas“, „Rambynas“, „Atžalynas“.
Argentinos lietuviai stengėsi išlaikyti savo identitetą ir palaikyti santykį su Lietuva visokiais būdais ir priemonėmis: gamino lietuviškus patiekalus, šeimose kalbėjo lietuviškai, mokė vaikus lietuviškų papročių, amatų, vykdavo į sekmadienines išvykas pabendrauti vieni su kitais lietuviškai. Kiekviena lietuvių šeima prie namo įsigijo šiek tiek žemės. Įsikūrę lietuviai rašydavo laiškus, siųsdavo nuotraukas Lietuvoje likusiai giminei. Nugriaudėjus II pasaulinio karo patrankoms ryšiai su Lietuva buvo nutrūkę. Apie 1948 m. šalį pasiekė pirmieji pokario emigrantai, vadinamieji dipukai. <…> per II pasaulinį karą Argentina galėjo būti Europos vaizduotėje šalis, į kurią traukia tiek varguoliai, ieškantys pragyvenimo šaltinių ir darbo, tiek naujieji pasaulio dvasios aristokratai – bastūnai menininkai, individualistai, nuo savęs niekaip pabėgti negalintys nenuoramos, ir, žinoma, nuobodžiaujantys turtuoliai6. Tačiau po II pasaulinio karo, sovietams užėmus Lietuvą, Argentinos lietuvių veikla buvo nukreipta į tėvynės laisvinimo bylą. Nuo 1948 m. Buenos Airėse ėjo katalikiškas laikraštis „Laikas“. Jame daug dėmesio skirta lietuvybei ir Lietuvos laisvės problemai. Argentiniečiai, turėję giliausias organizuotis veiklos tradicijas, karo metais net savotiškai suaktyvėjo7. XX a. pabaigoje susikūrė ir Argentinos lietuvių jaunimo sąjunga, kuri daug prisidėjo prie lietuvybės sklaidos. <..> III PLJK (pažymi D.B Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas) išjudino beveik 80000 žemyne gyvenusių lietuvių ir grįžimo nuo lietuviško kamieno atitrūkusį trečiosios ir ketvirtosios kartų lietuvių kilmės jaunimą8. Nors po karo Argentinos lietuvių veikla daugiausia buvo politinė-visuomeninė, tačiau būta ir kultūrinės veiklos apraiškų: išėjo „Literatūros lankai“ (1951-1959), spausdinamos egzilio rašytojų knygos.
Deimantė Bandzevičiūtė
1 Algirdas Gustaitis „Velnio sala, Amazonės upė ir Brazilija”. Klaipėda: Klaipėdos rytas, 1996. 121 p.
2 Povilas Gaučys „Tarp dviejų pasaulių“. Vilnius: Mintis, 1992. 155
3 Povilas Gaučys „Tarp dviejų pasaulių“. Vilnius: Mintis, 1992. 154
4 Vitalija Kasperavičiūtė, Lietuvos respublikos emigracijos politika 1918-1940 M. Daktaro disertacija, 2011. Kaunas. p. 60
5 1918-1968 Lietuvos laisvės kovos metai „Lietuviai Argentinoje“. Rosario lietuvių bendruomenės leidinys 1968 m.
6 Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija / Egidijus Aleksandravičius Vilnius : Versus aureus, 2013, 324 p.
7 Karklo diegas, 512 p.
8 Kristina Ūsaitė „Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga XX a. 6-9 dešimtmečiais. Vilnius : Versus aureus, 2013. 88 p.