*
Visą gyvenimą
ieškojau tavęs –
savo paukščio.
Dabar ant aukšto
nulapojusio klevo,
tarp sunkių ir lietingų
lapkričio debesų.
Tupi vienas ir svetimas
mano sakalas:
miegustom akim
tarytum sapnuodamas,
žiūri jisai
į tolimą tolumą –
ir nemato žemės,
nemato manęs.
Prisijaukinsiu sakalą, Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1978, p. 65.