Parengė Vytautas Smilgevičius
2015 m. pasirodžiusioje Šveicarų mokslininko Evren Somer knygoje Direct Democracy in the Baltic States. Institutions, Procedures and Practice in Estonia, Latvia and Lithuania (Tiesioginė demokratija Baltijos valstybėse: institucijos, procedūros ir praktika Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) aptariama tiesioginės demokratijos (referendumų) sklaida Baltijos valstybėse. 1991-2014 m. įvykusius referendumus autorius skirsto į privalomuosius, „referendumus iš aukščiau“ ir keliamus piliečių iniciatyva.
Prieš mūsų akis – trijų valstybių teisinės sistemos, skirtingai reguliuojančius referendumus. Estijoje numatyti tik konstituciniai ir „referendumai iš aukščiau“, piliečiai neturi referendumo iniciatyvos teisės (tik teisę kreiptis į parlamentą dėl įstatymo priėmimo). Latvijoje numatytos visos 3 referendumų rūšys. Ne mažiau kaip 10% šalies piliečių per 30 dienų gali suformuluoti savo pasiūlymus. Juos parlamentas turi arba priimti nepakeistus, arba siūlyti referendumui. Referendumo pergalei reikalinga, kad jam pritartų daugiau kaip 50% šalies rinkėjų. Lietuvoje, kaip žinome, per 3 mėnesius reikia surinkti ne mažiau kaip 0,3 mln. šalies piliečių parašų, o referendume daugiau kaip 50% šalies rinkėjų turi pasisakyti už.
Skiriasi ir referendumų kiekis. Estijoje įvyko 4, iš jų tik 1 baigėsi neigiamai. Latvijoje įvyko 10 referendumų: 3 priimti, 1 atmestas, 4 – negaliojantys. Rekordininkė – Lietuva. Čia įvyko 21 referendumas, iš kurių priimti 4, atmesti 2, negaliojatys – 15.
Pasak autoriaus, referendumai buvo svarbūs įveikiant SSRS okupacijos traumas ir kuriant valstybės teisinius pagrindus. Kita svarbi autoriaus mintis – tiesioginę demokratiją Baltijos valstybėse riboja per didelis reikalaujamas parašų kiekis ir per mažas laikas tam atlikti.
O išsamiau apie tiesioginės demokratijos sklaidą Baltijos valstybėse, kodėl Estija joje įvertinta 5,5, Latvija – 9, o Lietuva – 11 balų (Šveicarija – 16,25) – verta paskaityti aptariamoje knygoje.