Gabrielė Gedo
Turbūt nedaug kas sietų ispanų kalbą ir literatūrą su lietuvių – atrodo, kad jos labai nepanašios ir neturi nieko bendro. Tad įdomu, kad Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma maždaug 200 lituaninių knygų ispanų kalba. Ypač smalsu pasižvalgyti, koks yra literatūros rinkinys: rodos, nemažai romanų, poezijos ir novelių rinkinių ir pasakų vertimų. ,,Eglė, žalčių karalienė“ tampa ,,Egle, la reina de las áspides“, o ,,Lygiosios trunka akimirką“ – ,,Tablas por segundos“. Knygos ir brošiūros apibrėžia literatūros svarbą Lietuvai. Tikrai įdomu patirti tokią integralią kultūros dalį ne tos kultūros kalba – naujas ir netikėtas būdas suprasti savo pačios kultūrą.
Kelios brošiūros ispanų kalba pabrėžia, kokia svarbi lietuviškos kultūros dalis yra literatūra. Kazimiero Čibiro (Casimiro Verax) ,,La lucha de una nación por su prensa“ (,,Šalies kova už savo spaudą“) aiškina tyliosios kultūrinės rezistencijos istoriją spaudos draudimo metu carinėje Lietuvoje. Knygnešį apibūdina kaipo ,,rezistencijos simbolį“ ir ,,Lietuvos kultūros herojišką kankinį“. Aiškina, kad kitoms šalims spaudos laisvė yra normali ir tikėtina gyvenimo dalis, bet lietuviams tai ypač svarbu. Šiuo atžvilgiu pritaria Antano Vaičiulaičio ,,La literatura, guardián de la nación: historia de las letras lituanas“ (,,Literatūra, šalies globėja: lietuvių literatūros istorija“). Šioje literatūros istorijos santraukoje Vaičiulaitis aiškina, kad begalybė šalies kančių ir jos kova už nepriklausomybę yra stipriai susijusios su literatūra. Ši istorija yra svarbi Lietuvos istorijos dalis ir todėl verta vertimo – pats pasirinkimas šias brošiūras parašyti ispanų kalba atskleidžia daug informacijos apie šalies istoriją ir vertybes. Galiausiai, kaip nurodo ,,La lucha…“ brošiura, Lietuvai literatūra yra kažkas ,,šventa“.
Vertėja ir Vilniaus universiteto docentė Carmen Caro Dugo knygoje ,,El país de cristal: un acercamiento a la prosa lituana contemporánea” (,,Stiklo šalis: modernios lietuviškos prozos požiūris“) aiškina, kad versti lietuvių literatūrą – ypatingas iššūkis. Šis darbas itin svarbus dėl to, kad tokiu būdu atsiranda daugiau liudininkų ir Lietuvos istorijos skausmui, ir jos kalbos turtui. O kai vertimas sėkmingai atliktas, tikras džiaugsmas skaityti gimtosios tautos kūrinius nauja kalba. Net įdomu, kaip vertėjai nutaria išversti pasakos ar romano pavadinimą. Pavyzdžiui, Icchoko Mero ,,Lygiosios trunka akimirką“ tampa ,,Tablas por segundos“ – pažodžiui maždaug ,,Lygiosios sekundėms.“ Šitokios smulkmenos subtiliai keičia, kaip suprantame išverstus tekstus, bet tuo pačiu tekstas tampa nauju kūriniu – truputį rašytojo, truputį vertėjo, ir tai yra kūryba – kūrinys toliau vystosi.
Buvo įdomu truputį paskaityti Rūtos Šepetys ,,Tarp pilkų debesų“ ispanų kalba (,,Entre tonos de gris,“ vertėja Isabel González-Gallarza). Žinoma, knyga originaliai buvo rašyta ne lietuvių, o anglų kalba, bet ji vis vien yra dalis lietuvių literatūros turinio. Romanas puikiai išverstas – lietuviški vardai nesijautė ne vietoj, o kalbos ritmai nesugadinti – vis tiek graži lyrinė proza. Tuo pačiu įdomu pastebėti, kad sakiniai ilgesni, kitaip sudėti, nes rašyti kita kalba. Nepaisant to, kad nebuvo rašyta lietuvių kalba originaliai, vis tiek kažkaip dvasia lietuviška, skamba lietuviškai, ir, žinoma, tai yra lietuvių istorija. Šis fenomenas mane nustebino ir padėjo man daugiau prisiartinti prie teksto.
,,Tarp pilkų debesų“ įdomu skaityti bet kuria kalba, bet tikrai žavinga, nauja patirtis skaityti iš lietuvių į ispanų kalbą išverstus kūrinius. Knyga ,,Cuentos populares lituanos“ (,,Lietuviškos liaudies pasakos,“ vertėja Laura Andresco) prasideda nuo įžangos, kurioje panaudotas vienas Česlovo Milošo rašinys, kad skaitytojas galėtų geriau suprasti Lietuvą ir tuo pačiu geriau suprasti lietuviškas pasakas. Įdomu, kad, knygos vertėjos nuomone, šio gražaus, lyrinio pamąstymo apie gamtą ir Lietuvos žemę užtektų kaipo susipažinimo su lietuvių kultūra. Iškart po įvado prasideda ,,Eglė, žalčių karalienė“. Šioje versijoje, pastabose, vertėjai teko paaiškinti, ką reiškia žodžiai ,,eglė“ ir ,,drebulė“, ir kad jie yra moteriškos giminės žodžiai. Taip pat įdomu sužinoti, kad Icchoko Mero knyga ,,Lygiosios trunka akimirka“ išversta į ispanų kalbą. Kaip plačiai žinoma, ir lietuvių, ir ispanų ryšiai su žydais painūs. Dėl to, kad šitą kūrinį dabar galima skaityti abiem kalbomis, gal bus galima kurti dialogą apie šią komplikuotą, bet bendrą istoriją. Tokia yra vertimo galia: jis atveria svarbių diskusijų ir šalies brendimo galimybių. Jei lietuvių literatūra šaliai padeda gyti nuo amžių traumos, tai šios literatūros vertimas leidžia šaliai gyti kartu su kitais.
Žinoma, bibliotekoje dar daug knygų ispanų kalba. Išsirinkau, kas man buvo įdomiausia, bet to užteko susidaryti įspūdžiui, kad šis mažas rinkinys tikrai rodo kalbos ir vertimo stiprų poveikį. Rodo, kaip maža, bet svarbi kultūros dalis gali būti komunikuota kitiems ir atnaujinta. Autoriaus žodžiai ir vertėjo pasirinkimai atskleidžia daugiau apie lietuvybę negu koks nesudėtingas istorijos aiškinimas. Ir tai kasdieninis stebuklas…
Teksto autorė Gabrielė Gedo studijuoja ispanų kalbą ir literatūrą Williams College (JAV). Šią vasarą stažavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pagal LISS (Lietuvių Išeivijos Studentų Stažuotė) programą.