Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas
Pagal Jurgio Savickio novelę „Kova“
Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 18 m.)
Vitnė – aukšta džiūsna gandro kojomis, vaikščiodavo iškėlusi galvą it povas, didžiuodamasi savimi. Tėvų pavadinta Vitne, nes, tėvui vaiko gimimo belaukiant, seselės leido visą Whitney Houston albumą, kol vyras įsiminė dainas through and through. Jorūnė buvo vidutinybė, o ir vardą tėvai parinko senamadiškai – močiutės garbei.
Vos pabaigusios mokyklą, abi Vilniaus naktiniame klube „Pantera“ suviliojo identiškus dvynius: Mindaugą ir Matą. Tarp prakaituotų ir uždususių studentų šie išsiskyrė tuo, kad atrodė kaip iš paveiksliuko – jų ryškiai balti dantys blizgėjo, turbūt ten pat „nupoliruoti“, o prakaitas jiems suteikė populiarų „šlapių plaukų“ įvaizdį.
Aplinkiniai stebėjosi kaip Jorūnė, užsidėjusi pusės centimetro storio akinius ir apsirengusi lyg eidama šieno pjauti, patraukė savojo Mato akį. Jie atrodė kaip iš skirtingų planetų. Jei vaikinas priminė taurųjį Neptūną, tai Jorūnė – kraterių išvagotą Mėnulį, kuris kaip tikras palydovas nuo vaikystės sekiojo paskui savąją Žemę – Vitnę.
Kaip bebūtų keista, broliai draugėms pasipiršo vienu metu ir karališkas vestuves, kaip priklauso Mindaugui, atšventė kartu. Abu jautėsi pamišę iš meilės – nešė išrinktąsias, rungdamiesi tiltų skaičiumi. Pasisekė, kad vaikinų bicepsai buvo ištreniruoti – nebūtų pernešę nei Jorūnės, Mato pyragais lepintos, nei Vitnės, vis mažiau beprimenančios popdaininkę, kurios garbei pavadinta.
Brolių keliai išsiskyrė, baigus universitetą: Matas buvo kiek didesnis romantikas ir svaičiojo apie vaikų drabužių liniją (žmonos pilvelyje gyveno nemenkas „žirnis“) , Mindaugas – apie ką nors panašaus į „Topo centrą“. Šiojo viltims buvo lemta išsipildyti.
O štai Matelio – taip jį meiliai vadino Jorūnė, gimus Matijui – pasirinkimas nebuvo sėkmingas: meistriškų rankų siuvėjos kūrė šedevrus, bet mamos mieliau apsipirkdavo bičiulėje „Maximoje“. Mato įmonė bankrutavo – šeimai teko įsiskolinti „Bobutės paskolai“. Nors ši buvo lietuviška, sava, dėl šio force majeure šeima turėjo persikraustyti iš Vilniaus stiklinio daugiabučio, su kuriuo sveikinosi viršum skraidę pilotai, į seną medinį namelį Kaune, Vilijampolėje. Jorūnei ilgai teko sutuoktiniui nugarą glostyti – juk viskas gerai: svarbu stogas virš galvos ir valgyti ant stalo yra.
Mindaugas tuo metu gyveno kaip tikras italas, nors elgėsi neitališkai: dažnai Vitnę aprėkdavo – jam ji rūpėjo vis mažiau nei business. Žinojo, kad jei dirbs – vyno ir sūrio bus. Netekti jų jo a pilvui ir ego būtų buvę blogiau nei pasikartojanti namų tyla, kurioje girdėdavo tik agresyvų – Cakt, cakt, CAKT – žmonos pjaustomos paprikos kentėjo labiau nei jų šaknys.
Kol Vitnė skundėsi tik kartėliu, kuris atsirasdavo kaskart vyrui įžengus pro duris, Jorūnė statė gyvenimą lyg meduolinį namelį. Bet jis vis skeldėjo – tekdavo glaistu tepti sienas, ir ji pati nepajuto, kaip tapo etatine dažytoja. Ilgakojė Vitnė nežinojo bičiulės situacijos – be nerimo vyko pas draugę Kalėdoms į Vilijampolės city. Nors negalėjo patikėti, kad tokiame perkrypusiame, ežero meldų spalvos mediniame namuke, kuris luposi pleiskanomis, gyveno draugė, žvalgėsi skambučio. Jo vietoje radusi tik skylę, pasibeldė. Niekam neatsakius, Vitnė paspaudė nutrintą rankeną atsargiai lyg liesdama senovinį rakandą. Bijojo – dar trakšt ir suluš.
Virtuvėje atšipusiu peiliu su žuvimi kovėsi jos Jorūnė. Šios veidą nušvietė šypsena, tačiau nepasitiko apsikabinimu – rankos buvo aplipusios tešla – ruošė „Fish and chips“ (menkę nusipirko flash sale).
Svečius už mamą apkabino Matijus, jam jau buvo, kaip mėgdavo švepluoti: „Dešimt per pušę ir pušę.“ Vitnė šyptelėjo – pagaliau kažkas ją pradžiugino.
Į kambarį įėjo Matas – grynas bradypus variegatus (tripirštis tinginys) lyg iš Australijos zoo. Ir tam tinginiui TIKRAI trūko miego.
– Labas, atsiprašau, nepasiruošęs. Neatrodau šventiškai, bet tikrai pasiruošęs švęsti, – pasirąžė ir nusižiovavo, paneigdamas savo žodžius.
– Mes iš toli, tai dėl to pasipuošėm. Nesvarbūs tie drabužiai, – numojo ranka Mindaugas, kurio žmona ruošė savo tualetą kelias valandas. Nors slapta norėjo pasipuikuoti, kaip gerai gyvena, kaip pinigai patys į kišenes prašosi, bet kažkodėl nebetroško rodytis alfa patinu.
Toliau pokalbis nesirišo. Kaltas buvo ne tik prabangus vynas iš San Žermeno regiono, netikęs prie džiūvėsiuose apvoliotos žuvies ar jo kostiumas, nederantis prie nudrengto Mato megztinio.
Tad greitai Mindaugas ir Vitnė atsisveikino, jausdami keistą kaltę už savo kašmyrinius paltus. Jorūnei džiugiai išlydint, pora tyliai tarpusavyje susitarė: „Atvažiuosime, kai jiems pagerės.“
…
Vitnė ėjo Laisvės alėja nepatenkinta ir susiraukusi, tarsi suvalgiusi ankstyvą bruknę. Ji visai nenorėjo būti Kaune. Buvo ten tik dėl Jazzu koncerto – pirmosiose eilėse bilietai į jį Vilniuje buvo iššluoti, o ji negalėjo sėdėti kur nors toli nuo scenos, kur priešais matytų imbicilą su marškinėlių užrašu: „Nenervink manęs“, nors ištisai scrollina telefonu. Nesijautė laiminga, nors gavo pačią geriausią vietą. Jausmo priežasties ji nesuprato. Šįkart dėl to apkaltino apie save prieš koncertą primenantį pilvą.
„Užkirsiu ledų, prisiminsiu laikus, kai jų porcijų neskaičiuodavom su Jorūne.“- atskriejo mintis. Vasaros karštis ir nuoširdus juokas, Jorūnės ledams užvarvėjus ant draugės džinsų – sugrįžo seniai pamiršta istorija. Netikėtai už nugaros Vitnė išgirdo pažįstamą balsą. Jorūnė?! Taip, tai buvo ji – šalia ledų zyzė Matijus ir jau ūgtelėjusi mergaitė, už jų nugarų – dar vienas mažylis.
Jorūnei ją apkabinus, Vitnė pasijuto nepatogiai kaip per tas Kalėdas. Manė, kad Jorūnė jai pavydėjo jai, o gal net ir nekentė. Juk kai hauze Vilniuje vykdavo Mindaugo vakarėliai ir skambėdavo juokas, primenantis lėkštų komedijų „chacha“, Jorūnės šeimos vakarodavo su naminiu troškiniu it „Lolo TV“.
Atsisveikinus su Jorūne Vitnė žingsniavo į koncertą. Geriausioje eilėje ji sėdės viena. Staiga suprato, kad pavydu dega ji, rankoje spaudžianti Gucci rankinę ir širdyje trokštanti iškeisti walk-in-closet į bičiulės padėvėtą suknelę.
Kalba neredaguota
Be galo meistriškai, moderniai, jaunatviškai, kiek užuominų į muziką, verslą, prekybą, tarsi pati autorė turėtų didelę patirties bagažą visose ir dar kitose srityse. Išskirtinis žodynas, laki ir lanksti keliaprasmė frazė byloja rašančiosios talentą kurti iš žodžių vaizdus.
Labai patiko. Įdomu. Labai talentinga, jauna rašytoja.