Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus

1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva:  1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]

Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.
Toliau skaityti „Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus“