Parengė Irmina Abramovienė
Gimė 1876 m., kaip pats dailininkas savo atsimininuose yra rašęs – neapsakomai gražioje Suvalkų Dzūkijos vietovėje, Seirijų miestelyje. Graži krašto gamta bei turtinga liaudies kūryba nuo vaikystės išugdė polinkį į meną. Pradinį išsilavinimą įgijo keliose liaudies pradžios mokyklose: 1886–1890 m. mokėsi Miroslave, Pošnioje, Laukintukuose. Atsiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ A. Žmuidzinavičius pasakoja, jog tėvai labai nenoriai jį išleido į tolimesnius mokslus, sutiko tik prikalbinti iš Varšuvos atvykusio giminaičio, gimnazijos mokytojo Juozo Radziukyno. Buvo nuspręsta ruoštis į antrąją gimnazijos klasę, „vasarai baigiantis, tėvelis įsisodino mane į vežimą, ir išdardėjome į Marijampolės gimnaziją egzaminų laikyti. Važiuojant, prisiminus, kur ir ko važiuoju, šiurpas mane iš džiaugsmo ir susijaudinimo krėtė. Juo baisesnis buvo nusivylimas ir sielvartas, kai, atvykę į gimnaziją, sužinojome, kad pavėlavome, kad egzaminai jau įvykę, kad klasės pilnos ir daugiau mokinių nepriima“[1]. Vienintelis pasirinkimas liko Veiverių mokytojų seminarija, kurioje tuo metu dar tebevyko priėmimas. 1894 m. sėkmingai baigęs seminariją, keletą metų mokytojavo pradinėse mokyklose Lenkijoje – Zavaduose, vėliau Vanevo bažnytkaimyje. Tačiau mokytojo darbas netapo tikruoju pašaukimu. „Vanieve, gražios gamtos ir įdomių žmonių apsuptas, neiškenčiau nebendravęs ir su menu; kad ir neturėdamas dažų, bent pieštuku piešdavau gamtovaizdžius ir žmones. […] Svajojau tapti tikru dailininku, tikru gamtos grožybių vaizduotoju. Traukė mane ir poezija. Norėjosi ir žodžiais išreikšti tai, kas mane jaudino. Ir rašiau. Rašiau eilėraščius – lietuviškai ir lenkiškai, nei vienos, nei kitos kalbos gerai nemokėdamas. […] Čia subrendo tvirtas pasiryžimas siekti aukščiau. Nusprendžiau žūt būt patekti į kurį nors didelį miestą ir ten prasimušti į tikro meno darbininko aukštybes“[2].
1898 m. A. Žmuidzinavičius išvyko į Varšuvą, dirbo Šolco priemiesčio mokykloje ir tuo pat metu studijavo tapybą E. A. Zolotariovo vakarinėje piešimo mokykloje, vėliau V. Gersono privačioje studijoje. Varšuvoje aktyviai įsitraukė į kultūrinį gyvenimą, susibičiuliavo su čia gyvenusiais lietuviais, tuo metu pradedančiais dailininkais P. Rimša, M. K. Čiurlioniu, A. Paliukaičiu. Varšuvos spaudoje pasirodė pirmieji A. Žmuidzinavičiaus straipsniai apie meną, išspausdinti pirmieji eilėraščiai. 1904 m. apsisprendė vykti į Paryžių, ketindamas studijuoti L’École nationale supérieure des beaux-arts (Aukštoji nacionalinė dailės mokykla). Mokytis garsiojoje meno mokykloje neteko. Dailės studijas gilino privačioje F. Colarossi akademijoje (tai buvo viena iš meno mokyklų, alternatyvių Nacionalinei dailės mokyklai), tapybos technikos mokėsi italų menininko Cesare Vitti meno akademijoje, bei Katalonijos tapytojo H. A. Camarasos tapybos mokykloje. Dar prieš išvykdamas į Paryžių iš bičiulio buvo gavęs viešbučio adresą, kuriame buvo apsistojusi M-lle Marie Putvinska (Marija Putvinskaitė). Pasak bičiulio, ji jau kurį laiką gyvenanti Paryžiuje, studijuoja, ir reikalui esant galės padėti įsikurti ir apsiprasti tame didžiuliame mieste. Pirmąjį susitikimą su būsimąją žmona ir pirmąjį įspūdį A. Žmuidzinavičius savo atsiminimų knygoje palydi žodžiais: „Nejaugi ir šitą galėtų koks nors vyras pamilti, – pagalvojau, pasilikęs vienas. Šitoks vyras visgi atsirado. Tai buvau aš pats. Kaip tik man teko laimė ją pamilti ir, ketveriems metams praslinkus, ji buvo jau mano žmona, su kuria aš iki šiol, t. y. iki savo žilos barzdos gyvenu. […] Beje, šia proga turiu pridurti, kad nuo anų Paryžiaus laikų buv. m-lle Putvinska vis gražėjo, ir šiuo metu, kada ji pražydo balta spalva, nerasi gražesnės moters pasaulyje“[3].
1906 m. A. Žmuidzinavičius grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Aktyviai įsitraukė į pirmosios lietuvių dailės parodos rengimą (1907 m.). Tais pačiais metais buvo įkurta Lietuvių dailės draugija, kurios pirmininku buvo išrinktas (šias pareigas ėjo iki 1915 m. ir 1926–1928 m.). Dailės draugijos organizuojamos parodos sulaukdavo vis didesnio visuomenės susidomėjimo ir palankių atsiliepimų spaudoje. Šių parodų reikšmę ir svarbą Lietuvos menui A. Žmuidzinavičius taikliai apibendrina savo atsiminimuose: „Apskritai po kelerių metų imta labai gyvai domėtis lietuvių dailės kūriniais. […] Pradedant pirmąja dailės paroda, lietuvių dailininkai ir dailės mėgėjai pradėjo liaudies dirbiniuose ieškoti savitų lietuviškų motyvų ir juos kelti viešumon. Nuo to laiko pradėta kalbėti apie lietuvių liaudies meno darbų stilių ir jų savotišką grožį“[4].
Pirmojo Pasaulinio karo metais A. Žmuidzinavičius gyveno Vilniuje, dėstė paišybą Vilniaus lietuvių gimnazijoje, nuo 1918 m. – ir Vilniaus lietuvių moterų gimnazijoje. Rūpinosi karo pabėgėliais, buvo išrinktas į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitetą. 1919 m. buvo priimtas į Šaulių sąjungą, keletą metų buvo šios organizacijos leidžiamo žurnalo „Trimitas“ atsakomasis redaktorius. 1922–1924 m. gyveno ir kūrė JAV. Rengė savo darbų parodas Vašingtone, Niujorke, Čikagoje. Rinko aukas numatytiems įkurti Tautos namams, skaitė paskaitas lietuvių emigrantams. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune. Rengė personalines tapybos parodas, dirbo kūrybinį ir pedagoginį darbą. 1926–1940 m. dėstė Kauno meno mokykloje, 1944–1951 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, 1951–1953 m. – Lietuvos dailės institute, vėliau Kauno politechnikos institute.
A. Žmuidzinavičius sukūrė apie 2000 dailės kūrinių, daugiausia aliejinės tapybos peizažų. Kūrė įžymių žmonių portretus, plakatus, pašto ženklus, iliustravo knygas. Pirmiesiems Lietuvos kariams sukūrė uniformas. Kartu su dailininku, heraldikos specialistu T. Daugirdu sukūrė tautinės vėliavos projektą, kuris 1918 m. buvo oficialiai patvirtintas kaip Lietuvos valstybės vėliava.
Savo atsiminimuose A. Žmuidzinavičius rašo, kad nuo vaikystės jautė aistrą rinkti viską, kas daro gilesnį įspūdį, šis pomėgis vėliau išaugo į „kolekciomaniją“. Gausi ir unikali velnių kolekcija – tik vienas iš 23(!) A. Žmuidzinavičiaus sukauptų rinkinių. Dailininkas surinko vertingas geologinių ir archeologinių retenybių, molinių švilpukų, lietuviškų juostų, prijuosčių, mezginių kolekcijas, medžio dirbinių, muzikos instrumentų, leidinių, laiškų, nuotraukų, visų lietuvių dailės parodų katalogų ir plakatų rinkinį, ąsilų ir ožių kolekciją (kurią itin brangino), tapybos, skulptūros ir grafikos darbų, numizmatikos kolekcijas, bei daug kitos vertingos medžiagos iš Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Šiuos rinkinius ir daug savo kūrinių A. Žmuidzinavičius 1961 m. padovanojo Lietuvos visuomenei.
Parengta pagal: Apie dailininką A. Žmuidzinavičių. Prie gimtosios žemės versmės: [fotografijų parodos katalogas], Kaunas, 2008, p.3–7; Lietuvybės kovų verpetuose: Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, Vilnius, 2009, p.352–356; Antanas Žmuidzinavičius : [albumas] / [sudarytoja Jurgita Rimkutė], Kaunas, 2016, p.4–46; Žmuidzinavičius A., Paletė ir gyvenimas, Vilnius, 1961.
Taip pat kviečiame skaityti Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėjos Dalios Tarailienės parengtą tekstą>>
[1] Žmuidzinavičius A., Paletė ir gyvenimas, Vilnius, 1961, p.58.
[2] Ten pat, p.84.
[3]Ten pat, p.97.
[4]Ten pat, p.116-117.