Šie prisiminimai saugomi dailininko Antano Žmuidzinavičiaus rankraščių fonde, esančiame Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje. Prisiminimai rašyti 1956 m.
Parodos rengimas ir atidarymas
Niūri buvo Lietuvių tautai šio šimtmečio pradžia. Caro valdžios beprotiška ištautinimo politika mus slėgte slėgė. Mūsų kalbos persekiojimas, spaudos uždraudimas, kalėjimai, Sibiras. Nei vienos lietuviškos mokyklos, nei vienos švietimo organizacijos, nei teatro, nei kitų lietuvių meno įstaigų. Kultūros veikimas buvo visiškai užgniaužtas. Pagalios net ir Lietuvos vardą buvo uždrausta minėti. Lietuvą tuomet vadino „Severozapadnyj krai“. Klaiku prisiminti, kad tuo metu Lietuvoje negyveno nei vienas baigęs mokslus artistas, nei muzikas, nei dailininkas. Jeigu jie čia ir gyventų, tai savo srities darbo Lietuvoje jie negalėtų dirbti. Baigę mokslus užsieniuose jie gaudavo progos rodyti savo sugebėjimus svetimuose kraštuose ir ten mielu noru juos pasisavindavo.
Pralošus rusams karą su japonais ir kylant 1905 metų revoliucijai caro priespaudos varžtai kiek atsileido. Lietuviams buvo grąžinta spauda, lietuviai pradėjo krutėti kultūros srityj. Užsieniuose kai kurių jaunųjų lietuvių menininkų tarpe kilo mintis grįžti tėvynėn ir ten įkibti į darbą meno baruose. Tik ką atsiradusiame lietuvių dienraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsniai, siūlantieji susijungti visiems lietuviams dailininkams į vieną organizaciją, surengti vien lietuvių dailininkų parodą ir pan. Tais reikalais anuo metu rašė A. Jaroševičius, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius, A. Varnas, Vitkevičius ir kiti.
Vienok rašantieji ne visai tam reikalui pritarė. A. Varnas, kuris tuomet gyveno Ženevoje, ir kai kurie dailininkai, gyvenantieji Krokuvoje, pasisakė prieš parodos rengimą. Jie įrodinėjo, kad būdami alkani nenori ir nemano rodyti visuomenei savo kūrinių. Pirma tegu tauta dailininkus pamaitina, o paskui paprašo parodyti, ką jie sukūrė. Polemika tęsėsi virš metų ir galo jai nebuvo matyti.
Nepritardamas tokiai tų pastarųjų kolegų nuomonei ir nelaukdamas polemikos galo, aš iš Paryžiaus, kur tuomet gyvenau, atvykau į Vilnių. Man buvo aišku, kad lietuvių dailininkų paroda neatideliojant turi būti surengta ir turi būti dedamos visos pastangos įsteigti krašte organizaciją, kuri rūpintųsi mūsų dailės reikalais.
Vilniuje liet. inteligentų būrelis iš pradžių labai pesimistiškai pažiūrėjo į lietuvių dailės parodos surengimą. Ir tik po karštų įtikinėjimų ir antuziastingai statomų ateities perspektyvų, beje dar dr-ui Bukontui D. iš Zarasų paaukojus parodos reikalams 100 rub., pasisekė sudaryti iš vietinių žmonių parodos komitetą. Į komitetą įėjo: Dr. Jonas Basanavičius, Martynas Kukta, Vladas Mironas, Kazys Puida, Petras, Jonas ir Antanas Vileišiai ir Antanas Žmuidzinavičius. Kiek vėliau atvykus į Vilnių Mikalojui Čiurlioniui ir Petrui Rimšai, jie taip pat buvo įtraukti į parodos komitetą.
Komitetas netrukus išleido atsišaukimą į visuomenę ir į dailininkus, kviesdamas paremti parodą aukomis ir siųsti jai eksponatus. Buvo pabrėžta, kad parodoje bus išstatyti ir kaimiečių bei mūsų amatininkų gražieji dirbiniai. Petras Vileišis savo namuose Antakalnyje užleido parodai visą aukštą, būtent 6 erdvius kambarius.
Ir netikėtai – iš visų kraštų pradėjo parodai surengti plaukti aukos pinigais ir dailininkų eksponatai. Komitetas gavo daugybę laiškų, karštai pritariančių pradėtam darbui. Dailininkai klausė smulkesnių informacijų. Laikraščiuose pasirodė džiugaujantieji, paraginantieji ir padrąsinantieji straipsniai. Teisybė, buvo balsų ir priešingų. Pav., „Šaltinyj“ prof. d-ras P. Bučys rašė, kad duonos ir mokslo reikalai tevynei pirmesni už dailės žibučius, bet vienam parodos nariui smarkiai atsikirtus, nutilo.
Kiek blogiau buvo su liaudimi. Žmonės nelabai pasitikėjo kvietimais. Netikėjo, kad miesto ponai galėtų aukštai vertinti jų dirbinius, ir į parodą siųsti savo gražių darbelių neskubėjo. Teko rašinėti laiškus, kviesti provincijos inteligentus, kad padėtų, ir patiems važiuoti į kaimus ir miestelius rinkti eksponatų.
Čia buvo net kurijozų. Petras Rimša vieną kartą pamatė gatvėje Kaune stambią valstietę, su puikia kaišytine priejuoste. Tokia priejuostė parodoje būtų tikras pasigerėjimas. Petras pasivijo moterį ir kuo mandagiausiai prašneko:
– Teta, parduok prijuostę! Aš gerai užmokėsiu.
Stambi teta sustojo, pažiūrėjo į mandagų buržujuką nuo galvos iki kojų ir rėžė:
– Eik tu, – sako, – besarmati, baltą dieną nesigėdini moteris užkabinėti.
Kas čia per juokai? Tfū! – ir nuėjo.
Petras vėliau skundėsi, kad toks puikus eksponatas jam iš rankų išslydo.
Trejetą dienų prieš parodos atidarymą, mudu su Čiurlioniu, parodos reikalui prielankioms panelėms padedant, pradėjome dėstyti eksponatus. Jų atrinkimą jau buvome anksčiau padarę. Atvyko ir Rimša iš savo Pilviškių. Laipiodami kopėčiomis ir kabinėdami sienose paveikslus, iš visos širdies traukėm, Čiurlioniui vedant, daineles:
Ui ui, ui broleliai mes jaunieji,
Užpuolė kryžiokai nelabieji
Arba:
Bėkit broleliai galan valako…
O kada užtraukdavom choru:
Oi, giria, giria, girele žalioji
Pilna smulkių paukštelių,
tai net praeiviai gatvėje sustodavo pasiklausyti.
Pagalios dieną prieš atidarymą viskas buvo savo vietose, tik buvo kiek vargo su vis pribuvančiais pavėluotais eksponatais, kurių geresnius vis tik pakabinom, nors jie į parodos katalogą ir nepateko.
Katalogai buvo spausdinami trimis kalbomis: lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai. Parodoje dalyvavo kartu su nepatekusiais į katalogą 23 dailininkai ir 68 asmenys liaudies skyriuje. Išstatyta buvo viso labo 213 paveikslų, piešinių, skulptūros darbų ir architektūros projektų ir 235 liaudies dirbiniai, taigi iš viso 448 dailės darbai. Faktinai parodon buvo atsiųsta dailininkų 250 darbų ir liaudies dailės kūrinių apie 400, bet dėl jų menkesnės meniškos vertės ir ypač dėl patalpų ankštumo jų buvo išstatyta tik ankščiau paminėtas skaičius.
Buvo padaryta lankytojams įsigyti daug bendrų parodos ir atskirų eksponatų nuotraukų. Garbės kasininkių pareigas, taigi nemokamai, apsiėmė eiti ponios ir panelės. Paskutiniame komiteto posėdyje buvo nustatyta parodos atidarymo tvarka. Atidarant kalbą turėjo pasakyti Basanavičius lietuvių ir oficiale rusų kalba.
Atidarymo dieną nuo parodos namų pastogės per tris aukštus pakibo raudona vėliava su užrašu: „Lietuvių dailės paroda“. Į atidarymą pakviesti buvo: Krašto General Gubernatorius, Gubernatorius, Vilniaus Vyskupas, miesto galva, įvairių tautų laikraščių redaktoriai ir organizacijų atstovai. Lietuvių nekvietėm: jie, suprantama, ir taip ateis. Ir atėjo. Čiurlionis į parodą atitempė iš Druskininkų visą savo didelę šeimyną, tame skaičiuje dargi savo dvi mažametes sesytes ir dar pulką druskininkiečių. Neatsiliko ir pilviškiečiai. Alytiškės dzūkės, atvykdamos į parodą, atsivežė net skanių dešrų, sūrių, sviesto ir pyragų dailininkams pavaišinti.
Atidarymo valandą parodos salės taip prisipildė publikos, kad sunku buvo pajudėti. Basanavičius iškilmingai pasakė savo prakalbas. Oficialūs asmenys, generalgubernatoriaus atstovas ir kiti gražiais žodžiais pasveikino lietuvius, susilaukus pirmos savo dailės parodos. Pasipylė ir kiti sveikinimai. Sveikino Rygos, Varšuvos, Lomžos, Peterburgo, Paryžiaus, Friburgo, Rostovo prie Dono lietuvių organizacijos ir pavieni asmenys, sveikino Vilniaus, Kauno ir iš kitų Lietuvos vietų lietuviai, sveikino Baltarusių (Gudų) žydų ir latvių organizacijų atvykę įgaliotiniai. Ypač visus sujaudino gudų atstovo kalba. Jis, pasigerėdamas, kad lietuviai atgijo ir atgijimas pražydo tokiu puikiu žiedu kaip ši paroda, graudenos, kad […] [pastraipa rankraštyje nebaigta]
Sveikino taip pat daugelis vietinių ir kitų miestų laikraščių atstovų savo redakcijų vardu.