Šiauliuose gimusi ir užaugusi Zuzana Arlauskaitė (Orlauskaitė) tapo garsia Lietuvos ir JAV lietuvių aktore, režisiere[1]. Jos asmenybė turėjo didelę įtaką sūnaus, išeivijos grafiko, intelektualo Žibunto Mikšio (1923–2013), asmenybės formavimuisi[2]. Bet viskas galėjo susiklostyti ir kitaip: remiantis pačios menininkės pasakojimu, jos motina laikėsi nuomonės, kad mergaitėms mokslas nereikalingas. Publikuojame kelias trumpas ištraukas iš atsiminimų „Apie vaikystę ir jaunystę Šiauliuose ir Rygoje“. Juos pastebėjome Kanadoje ėjusiame išeivijos žurnale „Moteris“ (1979, Nr. 3).
Mano tėvas mirė, kai man ėjo septyneri metai. Motina liko su 4 vaikais, du iš jų buvo mažesni už mane, ir juos reikėjo man padėti motinai užauginti ir kaip mergaitei man tekdavo daugiausia dirbti. Vyresnysis brolis buvo visuomet motinos proteguojamas. Jam buvo viskas: mokslas, geresnis kąsnis ir kitos privilegijos. O man, kaip mergaitei, tik darbai. Į mokslą leisti mergaitę tais laikais buvo prabanga, turtingųjų privilegija. O aš taip norėjau mokytis. Išmokau skaityti ir rašyti, žiūrėdama, kaip brolis mokėsi. Pati nuėjau be motinos žinios į pradžios mokyklą užsirašyti. Ir kuomet mokytojas paklausė, kodėl atėjau viena, melavau, kad motina serga ir negali ateiti. Pradžios mokykla buvo mano senelių namuose, toj pačioj gatvėj kaip ir mūsų namas, tik kiek toliau.
[…]
Koks buvo man siaubas, kai mokytojas, kuris mane priėmė į mokyklą, atėjęs, nerado namie mano “sergančios” motinos. Turėjau prisipažinti, kad melavau, nes motina nenori leisti manęs į mokyklą. Jis palaukė motinos ir įkalbėjo ją, kad leistų. O aš turėjau pasižadėti, kad dirbsiu namuose visus savo darbus kaip dirbusi. Gerai buvo, kad toje pačioje mokykloje mokėsi ir berniukai. Jie mokėsi priešpiet, o mergaitės popiet. Berniukai turėjo du mokytoju, o mergaitės tik vieną, nes jų buvo daug mažiau. Mergaitėms užtekdavo tik vieno kambario, o popietinės pamokos buvo ir trumpesnės.
[…]
Kai baigiau pradžios mokyklą, ji [mokytoja] liepė man nemesti mokslo, o mokytis toliau — nežiūrint visų kliūčių. O mano svajonė jau buvo pačiai tapti mokytoja. Bet motina apie tęsimą mokslo ir girdėti nenorėjo ir visą laiką kartojo, kad mergaitei mokslas nereikalingas, kad turiu dabar eiti mokytis siūti. O siuvimas man buvo peilis po kaklu! Kiek neprašiau, perkalbėti motinos negalėjau. Ji tarėsi su savo giminėmis, tie laikė motinos pusę, vyresnysis brolis irgi palaikė motinos pusę.
Šiauliuose tuomet buvo saldainių fabrikas brolių Kaganų ir tas fabrikas turėjo labai blogą reputaciją, greičiausiai dėl ištvirkėlių meistrų. Tai pradėjau gąsdinti motiną: jei neleis manęs mokytis toliau, eisiu dirbti į saldainių fabriką ir tiek! . . .
[…]
Be motinos žinios aš jau buvau įsirašiusi laikyti egzaminus. Motinai nesant namie, išėjau paskirtą dieną ir laimei egzaminus išlaikiau — buvau priimta. Kilo dabar problema: uniforma ir iš kur gauti pinigų sumokėti nors už porą mėnesių mokslo. Reikėjo prisipažinti motinai ir prašyti jos padėti. Motina galų gale pažadėjo duoti tuos 3 rublius, bet nieko daugiau. “Daryk ką sau nori ir tiek — neduosiu”, pasakė motina.
Su sąlyga, kad mane toliau atleis nuo mokesčio už mokslą, motina nusileido. Per didelį vargą viskas buvo nugalėta. Kadangi mokiausi gerai ir buvau pavyzdinga mokinė, atleido mane nuo to mokesčio už mokslą.
Kalba neredaguota.
P.S. Įdomus ir tolesnis atkaklios šiaulietės kelias. Gabi mokinė pradėjo galvoti apie medicinos studijas universitete. Ši ateities vizija, kaip jau galite nujausti, šeimos narių palaikymo nesulaukė. Arlauskaitė siekio studijuoti mediciną atsisakė, jos pačios žodžiais, „skaudančia širdimi“.
[1] Laura Blynaitė, „Zuzana Arlauskaitė, Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/straipsnis/zuzana-arlauskaite/
[2] Lietuvos dailininkų sąjunga, „Žibuntas Mikšys : 1923 12 12–2013 11 16 : [nekrologas]“, Literatūra ir menas, https://literaturairmenas.lt/publicistika/zibuntas-miksys