Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ši pastraipa – iš 1942 m. rugpjūčio 24 d. JAV lietuvių laikraštyje „Naujienos“ publikuoto teksto apie lietuvių norą dainuoti „visur ir visados“. Žaismingų detalių kupiną tekstą, išverstą į anglų kalbą, šiemet perpublikavo žurnalas „Lithuanian Heritage“ (2023, vol. 11, no. S 1, p. 5 ), JAV lietuvių laikraščio „Draugas News“ priedas. Visą tekstą lietuvių kalba rasite štai čia (tekstas vadinasi „Lietuviai ir fabrikuose dainuoja“): https://www.spauda.org/…/1942-08-24-NAUJIENOS-i7-8.pdf
Šią savaitę Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotoja Arida Riaubienė lankosi Priekulėje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje. Buvusiame Simonaitytės darbo kambaryje saugoma dalis rašytojos asmeninės bibliotekos (apie 500 vnt. knygų ir 200 vnt. periodinių leidinių). Didžiąją bibliotekos dalį sudaro lietuvių ir užsienio autorių grožinės literatūros kūriniai. Priekulėje saugomas knygas rašytoja ženklindavo kriptonimu E. S. Dalis spaudinių yra su dedikacijomis. Peržiūrint dedikacijas, aiškėja, kad knygas Simonaitytei dovanodavo ne tik rašytojai, bet ir dailininkai, tapę jos portretus, fotografai, fiksavę susitikimų su garsiąja rašytoja akimirkas. Priekulėje saugomoje Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalyje pasitaiko knygų su giminių ir artimųjų dedikacijomis. Pavyzdžiui, pusseserė Anna Siemoneit 1919 m. būsimai rašytojai prisiminimui padovanojo 1910 m. Berlyne Centrinės Prūsijos biblijos draugijos išleistą Bibliją. Tai, kad rašytoja atidžiai skaitė kai kurias knygas, liudija jose esančios pastabos lietuvių arba vokiečių kalbomis, pabraukymai įvairiomis rašymo priemonėmis. Simonaitytė mėgdavo polemizuoti su skaitomo kūrinio autoriumi, reikšti savo emocijas. Priekulėje saugoma Simonaitytės asmeninės bibliotekos dalis gali būti įdomi tyrinėjantiems rašytojos gyvenimą ir kūrybą.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Taryba balandžio pabaigoje Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu išrinko prof. dr. Mindaugą Kvietkauską. Po kelių dienų mūsų skyriaus darbuotoja atsitiktinai pastebėjo, kad prieš 25-erius metus žurnalas „Metai“ (1998, Nr. 1) publikavo M. Kvietkausko parašytas „Remarkas“. Trumpame pristatyme „Metai“ rašė, kad autorius „<…> dabar studijuoja lituanistiką Vilniaus universitete. Yra sudaręs ir išleidęs jaunųjų poezijos almanachą „Įžanga“ (1995), paskelbęs spaudoje eilėraščių, recenzijų, literatūrologinių esė. “
Viena iš „Remarkų“, jaunojo autoriaus pavadinta „Audiencija“, skirta rašytojui, kunigui Mykolui Vaitkui (1883–1973), kurio metus minime 2023-iaisiais.
Parengė Arida Riaubienė
Prieš 108 metus vasario 24 d. Vilniuje gimė lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja Aldona Liobytė. Visas šios kūrėjos gyvenimas buvo susijęs su Vilniumi. Neatsitiktinai, savo autobiografijoje, Liobytė apie Vilnių rašė: „Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste…“[1].
Būsimoji rašytoja 1932 m. baigė Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune – lietuvių kalbą ir literatūrą. Liobytė keletą metų vaidino „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatruose. Nuo 1949 m. ji vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai. Liobytės vadovavimo leidyklai laikotarpiu „[…] ryškiai ėmė keistis vaikams ir jaunimui leidžiamos knygos pobūdis, buvo ieškoma ir atrandama nauji talentingi autoriai, dailininkai“[2]. Jaunieji skaitytojai turėjo progos susipažinti su kai kurių prieškario rašytojų, pavyzdžiui, Prano Mašioto, Mato Grigonio, Bronės Buivydaitės, Liudos Didžiulienės-Žmonos, kūryba. Pateikdama Valstybinės grožinės literatūros leidyklai naujas idėjas ir sumanymus, Liobytė dažnai užkliūdavo sovietinei cenzūrai, todėl 1961 m. darbą leidykloje ji buvo priversta palikti „savo noru“.
Kelios vaikų kartos užaugo skaitydamos Liobytės parengtus stilizuotus teminius liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959), „Nė velnio nebijau“ (1964, 1988), „Gulbė karaliaus pati“ (1963, 1980, 1986, 2012). Liobytė kūrė pjeses vaikams ir jaunimui. Vaikų dramaturgijos ir teatro istorijoje svarbios tautosaka paremtos dramos „Kupriukas muzikantas“ (1955), „Meškos trobelė“ (1956), „Užburtas karaliūnas“ (1965), „Kuršiukas“ (1971) ir kt. Liobytė išvertė lenkų, italų, prancūzų, švedų vaikų literatūros klasikai priskiriamų knygų.
Rašytoja augo ir brendo Vilniuje, jos kūryboje neretai pastebimi Vilniaus miesto motyvai. Rašydama Liobytė naudojosi istorine literatūra, romantiškais pasakojimais apie Vilnių. 1959 m. trijuose žurnalo „Moksleivis“ numeriuose buvo publikuotas Liobytės straipsnių ciklas „Vilniaus miesto žali bromai“. Naudodamasi kultūros istorijos faktais bei padavimais, rašytoja pasakoja kas sukūrė tuometinį Vilniaus miesto vaizdą. Apie Aušros vartus „Moksleivyje“ Liobytė rašė: „Šie vartai seniau buvo vadinami Medininkų vartais, nes pro čia ėjo kelias į Medininkus, kur stovėjo Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių pilis. Ant senųjų keturkampių vartų pastatyta koplyčia su madonos paveikslu; jis buvęs nutapytas XVI a. viduryje Žygimanto Augusto pilyje. Per keturis šimtmečius jis apaugo legendomis, prietarais ir sidabriniais „votais“ – aukomis; koplyčios viduje sienos buvo nukabinėtos sidabrinėmis kojytėmis, širdytėmis, akytėmis: daugelį amžių žmonės vylėsi sidabru papirkti gražųjį madonos paveikslą, kuris suteikiąs širdžiai džiaugsmo, akims šviesos, kojoms ir rankoms – jėgos ir sveikatos“[3]. Liobytė yra parašiusi apsakymus „Vilniaus miesto įkūrimas“ bei „Lakštingala ir rožė“, skirtą Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimui.
Toliau skaityti ” Vilnietė rašytoja Aldona Liobytė”Ankstesnėse apžvalgose trumpai aptarėme naujas poezijos knygas, romanus ir novelių rinkinius. Šioje apžvalgoje rasite labai įvairaus pobūdžio knygų: nuo eseistikos iki pažintinio pobūdžio leidinių; taip pat – nesausai parašytų akademinių knygų, galinčių sudominti plačią skaitytojų auditoriją. Visos šios knygos Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekė paskutiniaisiais 2022-ųjų mėnesiais ir 2023-iųjų pradžioje. Justi leidybos pagyvėjimas – juk artėja Vilniaus knygų mugė!
Džiaugsmas dienų audime : fragmentinė humanistika / Viktorija Daujotytė. – Vilnius : Tyto alba, 2023. – 228, [2] p.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-466-718-3
„Fragmentuoto mąstymo tekstų turinys daugiausia susijęs su lituanistika. „Tyto alba“ yra išleidusi keturias panašaus pobūdžio knygas. Pradėjusi klostytis knygoje „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ (2004), nors ir keisdamasi, ši stilistika vis dar tęsiasi. […] Lituanistika – ne tik atradimai, nušvitimai, bet ir pilkas dienų audimas su retomis džiaugsmo gijomis. Džiaugsmo, pajuntamo ir iš gyvenimo, ir iš kūrinių. Būsenų lieptai tarp to, ką jaučiame, juntame, ir to, ką mąstome, rašome“, – naujos knygos pradžioje rašo Viktorija Daujotytė.
Interviu su V. Daujotyte: https://www.bernardinai.lt/knyga-dziaugsmas-dienu-audime-parasiusi-prof-v-daujotyte-laimingas-kas-suvokia-kad-laimingas/
Ištrauka (spustelėkite „Paskaityk knygą“): https://www.tytoalba.lt/dziaugsmas-dienu-audime
Leonidas Donskis: Man skauda : vėlyvoji publicistika / sudarė Birutė Garbaravičienė. – Vilnius : Tyto alba, 2022. – 374, [1] p.. – Tiražas 2500 egz.. – ISBN 978-609-466-708-4 (įr.)
2022 m. filosofui, viešajam intelektualui, itin produktyviam autoriui Leonidui Donskiui būtų sukakę šešiasdešimt. Nacionalinės bibliotekos fonduose saugoma daugybė įvariakalbių knygų, prie kurių L. Donskis vienaip ar kitaip prisidėjo. 2013 m. pabaigoje gavome didžiulę dovaną: filosofas tuometiniam Lituanikos skyriui padovanojo visas savo knygas, kurių tuo metu trūko.
Šviesaus atminimo filosofo bičiulė Birutė Garbaravičienė sumanė paskutiniuosius L. Donskio tekstus sudėti į rinktinę „Man skauda“. „Leonido Donskio mirtis sukrėtė – staiga, per anksti, nebus, kas jį pakeičia… Dar ir šiandien, po šešerių metų, daug kas sako, kad viešajame diskurse labai trūksta Donskio, jo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti be pykčio ir šališkumo, jo ypatingos asmenybės šviesos ir jautrumo. Būtent jautrumo, nes jam skaudėjo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus“, – teigia knygos sudarytoja.
Ištrauka (spustelėkite „Paskaityk knygą“): https://www.tytoalba.lt/leonidas-donskis-man-skauda
Toliau skaityti „Ką naujo paskaityti?”Siūlome pasidomėti grožinės prozos knygomis, 2022-ųjų pabaigoje ir pačioje 2023-iųjų pradžioje pasiekusiomis Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu ieškote naujos knygos, apie kurią pozityviai atsiliepia literatūros kritikai, kviečiame pasidomėti recenzijomis kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Šiaurės Atėnuose“.
Saulėgrąžų Dievas : [romanas] / Liudas Dapkus. – Vilnius : Appy books [i.e. Appy foundation labdaros ir paramos fondas], 2022. – 287, [1] p.. – Tiražas 3000 egz.. – ISBN 978-609-96229-5-8 (įr.)
Liudas Dapkus romaną parašė 2022 m., kai daugelis negalėjo susikaupti dėl Rusijos sukelto karo. Mintis jam atėjusi po vieno pokalbio – jis susimąstė apie vykstančias didesnes slinktis: „Pasaulis, man tebebūnant studentu, pradėjo stipriai keistis, nors niekada nestovi vietoje: imperijos griūtis, visos tos viltys, kurios mus tuo metu aplankė, kad viskas eis tik geryn… [Francis] Fukuyama garsiajame veikale „Istorijos pabaiga“ pasakė, kad baigėsi karas, maras ir badas, dabar žmonija tik kurs ir klestės. Tai, ko gero, visgi yra klaida. Žmogaus prigimtis niekur nedingo. Kaip vienas herojus sako, karas yra vienintelis dalykas, kurį mes iš tikrųjų išmanome. Todėl pamaniau, kad reikia parodytį didesnį paveikslą.“
Saragosos vartai : romanas / Virginija Jasukaitytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 163, [1] p.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-480-341-3 (įr.)
Džiugu, kad kolegė, buvusi Nacionalinės bibliotekos darbuotoja, Virginija Jasukaitytė išleido antrąją knygą. Lapkričio 30 d. romanas „Saragosos vartai“ pristatytas pas mus, bibliotekoje. Jaukiame vakare dalyvavo autorė V. Jasukaitytė, redaktorė Janina Riškutė, aktorė Žemyna Ašmontaitė, muzikė doc. dr. Gaila Kirdienė. Renginį moderavo literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
„RAŠAU apie tave, mergaite moterie, bevardę ir beamžę. Tu esi iš skirtingų laikmečių ir gali būti bet kuri iš mūsų, o mes – tavimi. Nes visos mes panašios, nors esame skirtingos ir skiriasi mūsų vardai. Bet visas jungia vienintelis KAŽKAS… Ar visa tai tikrai buvo, o jei nebuvo, tai kodėl negalėtų būti? Ir jeigu kartais pavadinsiu tave kokiu nors vardu, tai tikriausiai būsiu sugretinusi su kuria nors iš mūsų. Tai nebus klaida, nes mes visos esame tu…“, – teigia autorė.
V. Jasukaitytė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Nuo 1980 m. dirbo Lietuvos knygų rūmuose, vėliau – Nacionalinėje bibliotekoje. 2021 m. debiutavo autobiografine eseistikos knyga „Gyvenimas yra laimė“ (LRS leidykla).