Autorius: LS

Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.

Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.

Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“


„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“


Berklis, 1963


Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.

1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:

„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“

Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.

Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.

Romain Gary, „Aušros pažadas“


„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>


„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“


Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.

Toliau skaityti „Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų„

Ieva Simonaitytė apie Klaipėdos krašto sukilimą

Parengė Arida Riaubienė

Prieš šimtą metų – 1923 m. sausio 10–15 d. – vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos politinių įvykių.  Prie Klaipėdos operacijos prisidėjo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, žygio vadas Jonas Budrys, lietuvininkas Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius, būsimasis prezidentas Antanas Smetona, „tada tapęs Nepaprastuoju  Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos krašte ir gerai suvokęs Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvą subtilybes“[1].

 Į sukilėlių gretas buvo „įrašyta“ ir tuo metu dar mažai žinoma rašytoja Ieva Simonaitytė. Apie Klaipėdos krašto sukilimą ir prie jo organizavimo prisidėjusius šio krašto gyventojus ji rašė trilogijoje „… O buvo taip“(1977). Pateikiame keletą ištraukų:

Klaipėdos krašto sukilėliai. Šilutės Hugo Šojaus muziejus

„Klaipėdos krašto sukilimas. Tiktai man dar vis neaišku – prieš ką. Na taip, prancūzai  mūsų valdovai ir saugotojai, nori mus išduoti lenkams. O buvo ir kažkoks atsišaukimas, ar viešas – nebžinau, į gyventojus vokiečius. Jie prašomi malšinti sukilėlius.

Tie sukilėliai – tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai“ (p. 576)

„Jau tą patį sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams, einantiems  sargybą ar ką ten, ruošė užkandžius ir virė arbatą.

Kažkokiais ypatingais sumetimais ėmė plaukti sukilėliams dovanos. Jas siuntė Klaipėdos pirkliai. Pasirodė centneriniai gabalai ar net bačkutės sviesto (o mes, miesto gyventojai, parduotuvėse sviesto jau kiek metų nebuvome matę); pasirodė centneriai cukraus! Taip, cukraus! O paprastai  jo ir vaikams nebuvo. Patalpos užverčiamos juoda ir balta duona. O girnų dydžio sūriai, o metrinės dešros! Iš kur visa tai išlindo? Man atrodo, kad buvo taip: juk vis dar neaišku, koks tasai sukilimas, jis gali būti ir vienoks, ir kitoks. O galų gale Petisne žinojo, su kuo jam reikia kovoti, kai šaukėsi miesto gyventojų vokiečių pagalbos. O pirkliams rūpėjo sukilėlius palenkti į savo pusę dovanomis“ (p. 585).

„Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos „Aidos“ nariai. Na, ir šiaipjau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę „Gaivinimo komitetui“. Visi ištekliai iš Direktorijos sandėliuko buvo pervežti pas Saugą. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus“ (p. 586).

„Ponia Vanagaitienė buvo po priėmimų. Juk buvo atvykęs „Kaledonas“ – anglų karo laivas. Jo įgula pritarė sukilėliams. Juk ir mudvi buvome Šaulių namuose, kur buvo iškilmingas mitingas ar kaip ten pasakyti – nežinau. Ten „Kaledono“ įgula šoko ant kėdžių ir rėkė, kiek gerklės leido:
– Hip, hip, hura! Hip, hip, hura!
Mudvi su Marta stovėjova ir verkėva, matydamos tiek daug draugų.
Adomas Brakas pasakė karštą prakalbą ir lietuviškai, ir… vieni sakė, kad prancūziškai, o kiti sakė, kad angliškai, nes vienas „Kaledono“ karininkas pasakęs kažkokiai poniai, kad, girdi, „lietuvių kalba esanti panaši į anglų, nes jis, na, kad ir ne viską, bet daug ką supratęs“ (p. 587).

[1] Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės 1918–1923 m. = Struggle for Klaipėda: events and people: [leidinys skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 90-ies metų sukakčiai paminėti]. [Sudarytojai  Zita Genienė, Vygandas Vareikis] ; [vertėjas Vidmantas Štilius]. Klaipėda: [S. Jokužio leidykla-spaustuvė]: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2013, p. 12.

Ką naujo paskaityti? Poezijos knygos

Parengė Deimantė Žukauskienė

Adela : eilėraščiai / Greta Ambrazaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 85 p. + 1 fotogr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-480-330-7

„Adela“ – antroji jaunosios kartos poetės Gretos Ambrazaitės knyga. G. Ambrazaitė debiutavo 2018 metais. Tuomet jos knyga „Trapūs daiktai“ buvo pastebėta ir įvertinta kritikų bei skaitytojų – poetei įteikta Jaunojo jotvingio premija, taip pat debiutinė knyga išrinkta 2018-ųjų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje. Poetės autoriniai eilėraščiai išversti į keliolika užsienio kalbų. G. Ambrazaitė yra išvertusi Lotynų Amerikos autorių poezijos, sudariusi jaunųjų Sakartvelo poetų antologiją „Aidintys“.

„Adela Różewicz buvo mano proprosenelė. Nesu jos sutikusi, bet vardas, kaip laivas fantomas, liko klaidžioti po širdies vandenis. Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą“, – knygos idėją aiškina G. Ambrazaitė. „Adela“ jau sulaukė išskirtinio dėmesio – išrinkta geriausia lietuvių autorių poezijos knyga 15min metų knygos rinkimuose.

TRIUŠIO URVAS

„Viskas praeis greičiau“
nei gausmas
gatve
pastebėję tave
prisidengsim gaubtu
kad šypsena
neišsprūstų
kai krisi, kai krisi
vienodu tempu
atgal
į save kaip į tunelį

p. 49

Daugiau apie naująjį poezijos rinkinį  –  interviu su poete: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kylanti-poezijos-zvaigzde-g-ambrazaite-pristate-nauja-knyga-joje-proprosenele-adela-antropologija-ir-feminizmas-286-1950128

Ievos Rudžianskaitės recenzija: http://www.satenai.lt/2022/11/25/apie-poezijos-magija-ir-veriama-kaukoleliu-rozini/

Akvanautai : eilėraščiai / Ernestas Noreika. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 99, [5] p. : iliustr.. – ISBN 978-609-480-336-9

Ernestas Noreika – poetas, reperis, prozininkas, eseistas. Pirmosios eilėraščių publikacijos įvairiuose literatūros žurnaluose ir laikraščiuose pasirodė 2009 m. Poetas išleido tris poezijos knygas: „Povų ežeras“ (2012) – už ją apdovanotas Zigmo Gėlės premija, „Andalūzijos šuo“ (2016),  „Apollo“ (2019) – už pastarąją paskirta Jaunojo jotvingio premija. „Akvanautai“ – ketvirtoji poeto knyga.

„Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata. Naujajame rinkinyje plėtojamos sudėtingos vien tik išoriniais potyriais neapsiribojančios subjekto klajonės: neriama į savastį, kurios neįmanoma nei perprasti, nei aiškiai įvardyti. Tokiam komplikuotumui išreikšti E. Noreika pasirenka gelmės įvaizdį, kuris rinkinyje parodomas ne tik kaip baugus, pavojingas, pražūtingas, bet ir nepažįstamas, todėl viliojantis pasaulis“, – apie naująjį poezijos rinkinį rašo poetė, literatūrologė Ieva Rudžianskaitė.

I.Rudžianskaitės recenzija: http://www.satenai.lt/2022/11/11/ciuozti-banglente-kasdienybes-pavirsiumi/

Dar vienas „Akvanautų“ pamatymas – poeto Nerijaus Cibulsko akimis: https://370.diena.lt/2022/11/23/skaitykla-nr-120-knygu-apzvalga/

Toliau skaityti „Ką naujo paskaityti? Poezijos knygos„

Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

Parengė Dalia Cidzikaitė

BBC radijo prodiuserio Valo Gielgudo šventinis sveikinimas Unei Baye (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.   

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti „Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai”

Apie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų

Parengė Diana Norkūnienė

Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žurnalistas Vytautas Steponaitis mums labiau žinomas kaip profesionalus bibliografas, bibliofilas, aistringas kolekcionierius, kurio unikali įvairių spaudinių kolekcija yra papildžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus.

Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Vytauto Steponaičio rankraščių fondas – F25. Jame – medikės, poetės, prozininkės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės 1967 metais rašytų „Mano atsiminimų apie Vytautą Steponaitį“ 4 sąsiuvinyje randame išsamią informaciją apie sutuoktinio kolekciją ir jos perdavimą tuometinei Lietuvos TSR respublikinei bibliotekai: „Respublikinei bibliotekai perdaviau šiuos Vytauto Steponaičio rinkinius: a) Knygų ir periodinių leidinių kolekcija – 8141 vienetai, b) Exlibrisų kolekcija – 738 vien., c) Primicijų ir kitokių paveikslėlių (abrozdėliai) – 2663 vien., d) Žemėlapių ir miestų planų – 136 vnt., e) Rankraščių ir kita nespausdinta medžiaga – 39 vnt., f) Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – 250 vnt., g) Liaudies meno drožinių (dievukų) kolekcija – 30 vnt.“ (F25–28).

Gausi ir vertinga V. Steponaičio knygų ir periodinių leidinių kolekcija, kartografiniai dokumentai yra sutvarkyti, jų aprašus randame Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge, kai kurių retesnių spaudinių elektronines kopijas – portale epaveldas.

Šiandien norime pristatyti baigiamą tvarkyti V. Steponaičio surinktą vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekciją. Šios kolekcijos dokumentai lietuvių kalba jau buvo aprašyti mūsų bibliotekos specialistų, o aprašai patalpinti Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje. Šiuo metu, tvarkant minėtus dokumentus, įsakai buvo išdėstyti chronologine tvarka, dokumentams pagaminti aplankai iš specialaus nerūgštaus popieriaus, jau aprašyti įsakai buvo suinventorinti, įkainoti, sušifruoti, įsakai kitomis kalbomis buvo aprašyti ir taip pat suinventorinti, įkainoti, sušifruoti.

Toliau skaityti „Apie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų„