Vieno žinomiausių britų aktorių sero John’o Gielgud’o (1904-2000) genealoginių šaknų reikia ieškoti Lietuvoje. Apie tai jis pats rašė vienoje autobiografinėje knygoje. Jau antrajame „Pirmųjų žingsnių“ puslapyje aktorius prisipažįsta: „Mūsų pavardė yra visai ne škotiškos, kaip daugelis linkę manyti, bet lietuviškos kilmės.“ Originali šios pavardės lietuviška forma buvo Gedgaudas, vėliau Gelgaudas. Tai buvo sena Lietuvos bajorų giminė, kurios herbas kilęs iš Gelgaudiškio Šakių rajone. 1863 m. sulenkėjęs kavalerijos karininkas Janas Gielgudas po 1863 m. sukilimo pasitraukė į Angliją. Jo sūnus Adamas jau buvo Didžiosios Britanijos pilietis. Jis vedė lenkaitę Leontyn’ą Aniel’ą Aszperger, žinomos aktorės dukterį. Adamo Gielgudo sūnus Frankas pasekė tėvo pėdomis ir taip pat išsirinko žmoną iš teatro aktorių aplinkos – vedė aktorės Kate Terry dukrą. Iš šios santuokos 1904 m. balandžio keturioliktąją ir gimė būsimasis lordas J. Gielgud’as. Gelgaudiškis yra paminėtas Sheridan Morely knygoje John Gielgud: the authorised biography, kaip aktoriaus protėvių miestas. Toliau skaityti „Lietuvių kilmės britų aktorius John’as Gielgud’as”
Kategorija: Asmenybės
Ar Kristupas Kolumbas buvo Lietuvos karalaitis?
Oficialioje K. Kolumbo biografijoje teigiama, kad jis tikriausiai gimė Genuoje 1451 metais. Jo vardas itališkai skambąs Christoforo Colombo, o ispaniškai – Cristóbal Colón. Jo tėvas dirbęs vilnos perdirbimo versle. 1479 metais Kolumbas vedęs kilmingą moterį Filipa Moniz Perestrelo, Porto Santo salos, esančios Atlanto vandenyne Madeiros salų grupėje, valdytojo dukterį. Būdamas Portugalijoje, K. Kolumbas išmokęs lotynų, portugalų, ispanų kalbas, susipažinęs su astronomija, teologija, geografija ir istorija. Toliau skaityti „Ar Kristupas Kolumbas buvo Lietuvos karalaitis?”
Iš lakūno Stepono Dariaus šeimos istorijos
Šių metų liepą Lietuva iškilmingai pažymės transatlantinio lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio 80-ąsias metines.
1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. iš Beneto oro uosto Niujorke pakilusios „Lituanicos“ skrydis buvo skirtas būsimoms kartoms, oreivystės ateičiai. Pasaulio spauda mažo lėktuvėlio startą pripažino rizikingiausiu ir drąsiausiu pakilimu transatlantinių lėktuvų istorijoje, o „Lituanicos“ pilotai amžiams tapo mūsų tautos didvyriais. Ką šiandien žinome apie Juos – du „Lituanicos“ lietuvius? Stepono Dariaus šeimos istoriją šįkart pasakoja JAV archyvų istoriniai dokumentai.
Garsais įamžinta senelio gyvenimo istorija
2010 m. pavasarį Lietuvos rusų dramos teatre prasidėjęs festivalis NOA savo savaitės renginių ciklą pradėjo dviejų veiksmų opera „Julius“. Tai JAV gyvenančio lietuvių kilmės kompozitoriaus Čarlzo Halkos (Charles Halka) kūrinys, paremtas tikrais įvykiais, susiklosčiusiais po Antrojo pasaulinio karo. Operos veikėjų prototipu tapo Juliaus Jušinsko, šios operos kompozitoriaus senelio, šeima. Kviečiame plačiau susipažinti su operos autoriumi Karilės Vaitkutės interviu: I dalis, II dalis.
Švediškasis Igno Šeiniaus palikimas
1889 metų balandžio 3 dieną Šeiniūnuose, Širvintų valsčiuje gimė Ignas Jurkūnas, mums geriau žinomas Igno Šeiniaus vardu. Jis buvo ne tik lietuvių, bet ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas. Literatūrinę karjerą Ignas Šeinius pradėjo 1910 m. „Vilties“ dienraštyje rašydamas trumpus feljetonus. Žinomiausias I. Šeiniaus kūrinys yra romanas „Kuprelis“ (1913 m.) – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Šis rašytojas vienas pirmųjų lietuvių prozininkų atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma.
1915 m. Ignas Šeinius pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, tad per metus laiko gerai išmoko švedų kalbą. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1917 m. išleido pirmąją knygą švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą Šeiniui palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff, kartu susilaukė sūnaus Irvio.
1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, rašytojas grįžo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę ir ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Deja, lietuviškai Ignas Šeinius daugiau neberašė, sekantys jo kūriniai buvo išleisti švedų kalba: „Raudonasis tvanas“ („Den röda floden“, 1940 m.), parašytas iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos (tai meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje), iškiliausias romanas „Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.). Šitokia dviejų kultūrų sampyna XX amžiaus pirmoje pusėje buvo fenomenas. „Kiek mūsų Šeinius išties tapo švediškas, o kiek švedų Scheynius išliko lietuviškas?“ – klausia lietuvių ir švedų kultūros ryšių tyrinėtoja Sigutė Radzevičienė.
Tėvo pėdomis sekė ir sūnus Irvis – švediškai kalba jo kūriniai lietuviška tematika – autobiografinis romanas „Šiaurės Lotynija“ bei eileraščiai „Lietuviška išmintis“.
Kviečiame pažinti šį dvikultūrinį literatūros fenomeną Lituanikos skaitykloje.
Tarptautinė teatro diena
Nuo 1962 metų Kovo 27-ąją yra minima tarptautinė teatro diena. O pats teatras virpina žmonių širdis jau daugiau nei 2000 metų – graikų drama atsirado dar VI a. pr. m. e. iš dievo Dioniso švenčių apeigų. Tuo laikotarpiu teatras buvo šventas reikalas – vaidinimais graikai pagerbdavo dievą.
Šiandien teatras suprantamas kaip meninės išraiškos priemonė, pramoga. Na, o sovietmečiu teatras, kartu su kitais menais, buvo ypatingai ribojami cenzūros. Tačiau menininkai vis tiek rado kelią, kaip kalbėti į žiūrovus simbolių ir metaforų kalba…
Išskirtinė asmenybė, kurią šiandien kviečiame prisiminti, yra režisierius Jonas Jurašas. 1972 m. pavargęs nuo ideologinio spektaklių koregavimo ir priekaištų režisierius parašė laišką Lietuvos TSR komunistų partijos centro komitetui. Tai liudijo ryžtingą apsisprendimą nepataikauti sovietinei sistemai ir užvėrė duris į bet kokias galimybes kurti ir gyventi tėvynėje. 1974 m. režisierius su šeima emigravo iš Lietuvos. O koks gi buvo teatras išeivijoje?
Kviečiame prisiminti 2011 metais mūsų skyriaus paruoštą parodą režisieriaus Jono Jurašo jubiliejui paminėti – „Gyventi teatru…”. Didžiausias dėmesys šioje parodoje sutelktas būtent į du dešimtmečius (1974-1989 m.) Vakaruose trukusį menininko kūrybos etapą.