Diasporos tyrėjams – Puslapis 3

1926 m. sausio 6 d. gimė literatūrologas Rimvydas Šilbajoris

„Daug metų meldžiausi, kad Dievas prailgintų mano gyvenimą, nes norėjau sulaukti laisvės. Gyvenimo Dievas neprailgino, užtat pagreitino istoriją“,[1]– juokavo literatūrologas Rimvydas Pranas Šilbajoris (1926–2005).

Tomas Venclova, Česlovas Milošas, Rimvydas ŠILBAJORIS „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, Tabor Farm. Venclovų namai-muziejus

Rimvydas Šilbajoris gimė 1926 m. sausio 6 d. Kretingoje. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1947–1949 m. Johano Gutenbergo universitete Mainze studijavo anglistiką ir romanistiką.[2] Nuo 1949 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijoje. 1953 m. baigė anglų kalbos ir literatūros studijas Antiocho koledže Ohajo valstijoje.[3] Kaip suformuluoja Eugenijus Žmuida, Šilbajoris „jautė, kad anglų ir prancūzų srityse pranašu Amerikoje nebus, todėl persikvalifikavo, pasuko į slavistiką.[4] 1953–1955 m. Kolumbijos universitete Niujorke baigė magistrantūros studijas. Jau kaip slavistas, šiame universitete gavo ir daktaro laipsnį. Pasirinko akademiko kelią. Ilgiausiai, kelis dešimtmečius, dirbo Ohajo Universitete turėdamas asocijuoto profesoriaus statusą.[5] Paliko knygų anglų ir lietuvių kalbomis (nepamiršo ir lietuvių literatūros).

Toliau skaityti

Sveikiname naują humanitarinių mokslų daktarę!

Dr. Jolanta Budriūnienė. 2021 m. gruodžio 28 d.

2021 metams baigiantis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus darbuotojai sveikina naują humanitarinių mokslų daktarę! Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė apgynė daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete. J. Budriūnienė daugelį metų domisi lietuvių išeivijos spauda, ne kartą aktyviai prisidėjo prie Nacionalinės bibliotekos fondų papildymo išeivių leidiniais. Su lietuvių diaspora susijusi ir J. Budriūnienės disertacijos tema: „Komunikacinės strategijos kultūrinėje JAV lietuvių spaudoje anglų kalba (1950-1990 m.)“ Norintieji susipažinti su daktaro disertacija, ją ras Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto, Lietuvių kalbos instituto, Vilniaus universiteto bibliotekoje ir, žinoma, pas mus, Nacionalinėje bibliotekoje.

Džiaugiamės, didžiuojamės ir linkime naujų aukštumų!

Marijos Gimbutienės metams baigiantis

Parengė Dalia Cidzikaitė

Iš: Algimantas Kezys. *Lithuanian Artists in North America:* exhibitors in Dailė ’91, ’92, and ’93 : Faces of Two Worlds Series, Volume 2. – Galerija, 1994, p. 243

2021 metus, kuriuos Lietuva ir pasaulis paskyrė Marijos Gimbutienės šimtosioms gimimo metinėms paminėti, užsklęsime mažu „atradimu“ – archeologei, antropologei ir archeomitologijos pradininkei skirtu ekslibrisu, kurį 1991 metais sukūrė JAV lietuvė menininkė Henrieta Vepštienė (Henrietta Vepstas, g. 1933).

Ekslibriso perskaitymą ar interpretaciją paliksime skaitytojams, o čia trumpai pristatysime nepelnytai primirštą kūrinio autorę. DP lietuvių pabėgėlių kartai priklausanti Henrieta Vepštienė gimė Šiauliuose. Su tėvais ir broliu Vytautu O. Virkau, vėliau taip pat tapusiu menininku, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukusi į Vakarus, karo pabaigos sulaukė sąjungininkų padalintoje vakarų Vokietijoje. Į JAV atvyko 1949 metais, ten studijavo ir 1956 metais baigė Ilinojaus universitetą (University of Illinois at Urbana-Champaign), vėliau – fotografiją ir grafiką Čikagos meno institute (Art Institute of Chicago).

Toliau skaityti

TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai“

Tęsiant 2020 m. Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. į Lietuvą grįžusius išeivius ir jų indėlį į Lietuvos raidą, šio centro vadovė dr. Ilona Strumickienė pakalbino daugelio tarptautinių įmonių vadovą, Amerikos verslo rūmų Valdybos pirmininką Tadą Vizgirdą (g.1969).

Įdomu, kad įsiklausyti į šio žmogaus patirtis rekomendavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas[1].

Pastaraisiais mėnesiais T. Vizgirdos vardą girdime pasakojime apie pirmąją lietuvišką trispalvę, pabuvojusią kosmose. Ją, T. Vizgirdos prašymu, 2021 m. rugsėjo 15 d. į kosmosą išskraidino saugių apmokėjimo sprendimų lyderės JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjas, verslininkas Jaredas Isaacmanas[2].

Kosminė Lietuvos vėliavos odisėja yra tik vienas epizodas iš spalvingos T. Vizgirdos gyvenimo istorijos. Pirmosios, vos tris savaites trukusios kelionės į Lietuvą metu 1991 m., pašnekovas taip susižavėjo savo tėvų gimtine, kad panoro čia įsikurti. Ir nei periodiškai išjungiamas šilto vandens tiekimas, nei laukinis kapitalizmas XX a. 10-jame dešimtmetyje nesumažino šio pasiryžimo. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis T. Vizgirda, ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais, bet ir prisideda prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.

Linkime malonaus skaitymo!

Tadas Vizgirda. Nuotrauka iš asmeninio T. Vizgirdos archyvo.

Toliau skaityti

In memoriam: Romualdas J. Misiūnas (1945–2021)

Iš kairės: iš kairės: Kęstutis Nastopka, Jolanta Budriūnienė, Tomas Venclova, Romualdas J. Misiūnas. Vilniaus knygų mugė, 2013 m. vasaris. *Vaizdo įrašas>>*

Netekome lietuvių išeivijos veikėjo, istoriko, diplomato Romualdo J. Misiūno.

Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje jo pavardė buvo puikiai žinoma. 2013 m. Misiūnas dalyvavo Vilniaus knygų mugėje pristatant tuometiniame Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriuje parengtą leidinį „Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė (1956–2011)“. Misiūno pavardė vis pasirodo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiuose“, kuriuos skelbia žurnalas „Literatūra ir menas“.[1]

Misiūno mintis ir darbus liudys knygos, straipsniai įvairiuose leidiniuose. Atskiro paminėjimo verta knyga „The Baltic states : years of dependence, 1940-1980“, kurią Misiūnas kartu su estų akademiku Reinu Taagepera parengė dar Šaltojo karo metais. 1983 m. knyga išėjo tiek JAV[2], tiek Europoje[3], vėliau papildyta ir perleista[4]. Išleista ir lietuvių kalba.[5] Taip pat verta pabrėžti, kad Misiūnas buvo 1984–1989 m. ėjusio žurnalo „Baltic Forum“ [6]redakcinės kolegijos pirmininkas.

Misiūnas gimė 1945 m. Švedijoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Didelę gyvenimo dalį praleido JAV. Bakalauro laipsnį įgijo Lojolos universitete (Čikaga), magistro ir daktaro – Jeilio universitete. Gyvenimą susiejo su akademiniu pasauliu. Rinko medžiagą ir studijas gilino Europoje, dėstė JAV universitetuose.[7] Kita svarbi darbinio gyvenimo dalis – diplomatija. Kaip minima LR užsienio reikalų ministerijos puslapyje[8], 1996–2001 m. Misiūnas ėjo Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje pareigas, taip pat buvo akredituotas Pietų Afrikos Respublikai, daug prisidėjo prie Lietuvos dvišalių santykių su Izraeliu bei kitomis Artimųjų Rytų valstybėmis plėtojimo, būdamas vienintelis to laikmečio Lietuvos diplomatinis atstovas regione.

Toliau skaityti

Henrikas Nagys: „…nes savo rankoje laikiau […] stebuklą, sakalą, svajonę“

Henrikas Nagys 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

1920 m. spalio 12 d. gimė poetas Henrikas Nagys. Dalijamės jo eilėraščiu iš rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ (Chicago, Ill. : A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978).

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti –
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis –
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.

Jeigu apie poetą žinote mažokai, rekomenduojame literatūrologo Manfredo Žvirgždo tekstą apie Nagį (sutrumpintą įvadinį straipsnį iš knygos „Pasakų sakalas“; Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019), LRT.lt publikuotą poeto 100-ųjų gimimo metinių proga. Tekstą iliustruojančiose archyvinėse nuotraukose iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų matyti ir ryškios Nagių šeimos moterys: iš Latvijos kilusi motina Antanina (iš jos pačios ir giminaičių vaikai išmoko latvių ir vokiečių kalbų), literatūriniu talentu broliui nenusileidusi sesuo Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema), gracingos laikysenos žmona – šokėja, choreografė Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė. Beje, Birutės gyvenimas vertas filmo. 1994 m. ji pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per nacių okupaciją jaunutė mergina išgelbėjo bendraklasę. Gimnazistė, nieko nesakiusi tėvams, išnuomojo iš geto pabėgusiai draugei butą. Kadangi žydaitė labai jaudinosi dėl gete likusios motinos, vieną dieną Birutė užsisiuvo ant rankovės geltoną žvaigždę ir, įsimaičiusi į iš darbo grįžtančių žydų koloną, pateko į getą. Draugių istorija trumpai papasakota ekspozicijoje Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa : http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=12838

Henrikas Nagys su žmona, mama ir seserimi apie 1960 m., Lemontas / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Daugiau H. Nagio gyvenimo akimirkų rasite šioje virtualioje parodoje>>