Lietuviai San Paule: odisėja tęsiasi!

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteką pasiekė graži dovana – Jono Jakatanvisky knyga, kurioje pasakojama lietuvių imigrantų ir jų palikuonių atvykimo ir apsigyvenimo Brazilijoje istorija. Šis leidinys, išėjęs jau po autoriaus mirties, yra ketvirtoji jo knyga, trečioji ir paskutinė serijoje „Os Lituanos em São Paulo“. Jono Jakatanvisky dukra Janete Jakatanvisky sako: „Ši knyga – nesuskaičiuojamų valandų tyrimų, studijų ir vertimo darbas, kurį baigėme ir paviešinome.“Su Jakatanvisky šeima Lituanistikos skyriaus artimesnis ryšys užsimezgė maždaug prieš dešimtmetį. Jonas Jakatanvisky padovanojo savo knygų,  siųsdavo savo redaguojamą biuletenį „O Sąjungietis“. Todėl nestebina, kad ketvirtajame naujosios knygos viršelyje cituojamos (portugalų kalba prabyla!) Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojos Jolanta Matuzaitė ir Deimantė Žukauskienė.

2020 m., ruošdamosi parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų“, pakalbinome šviesaus atminimo Jono Jakatanvisky dukrą Janete: apie tėvo įsitraukimą į lietuvybės puoselėjimo darbus, Brazilijos lietuvių spaudą. Visą interviu rasite „Pasaulio lietuvyje“: https://pasauliolietuvis.lt/jonas-jakatanvisky-ir-o-sajungietis/

Dėkojame už knygą ir tikimės, jog  leidinys bus patrauklus skaitytojams, mokslinius darbus rašantiems studentams ar istorikams.

Giovannos (Lozoraitis) pomidorų padažas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Puikioje 2005 m. leidyklos „Aidai“ išleistoje Giedrės Jankevičiūtės knygoje „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ buvusio Lietuvos diplomato Kazio Lozoraičio našlė, dailininkė ir restauratorė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis (1930.09.30-2021.07.25) skaitytoją vedžioja ne tik po Antikos, viduramžių, renesanso, Baroko ir šių dienų Romą bei jos apylinkes, kur netrūksta ir lietuviškų pėdsakų, bet ir supažindina su Romos ir jos gyventojų kasdienybe, mada, kinu ir pačiais romiečiais. O knygos autorės paprašyta pasidalyti vienu kitu patarimu, kaip pasigaminti keletą itališkų patiekalų, mielai tai padaro.

Giovanna pažintį su italų virtuve siūlo pradėti nuo pomidorų padažo. Gaminant pomidorų padažą italė rekomenduoja naudoti konservuotus pomidorus, nors, sako ji, ir iš šviežių pomidorų pagamintas padažas nepalyginamai skanesnis nei pirktinis. 

Pomidorus reikia nuplauti, palaikyti verdančiame vandenyje, paskiau, perliejus šaltu vandeniu, nulupti, supjaustyti ir troškinti puode maišant medine mentele, kad padažas nesviltų, kol išsiskirs pakankamai sulčių. Kai pomidorai pakankamai išsileidžia, įpjaustykite į padažą truputį morkų, nuluptų saliero stiebų, įdėkite gabalą nelupto svogūno ir ketvirtį nulupto svogūno. Kai svogūnas suminkštėja, įverkite druskos, cukraus, karčiųjų raudonųjų paprikų – peperoncino. Išjungę ugnį, įpjaustykite baziliko. Pertrinkite masę mikseriu.

Toks padažas puikiai tinka su ryžiais, pasta, mėsos patiekalais. Beje, į troškinamus pomidorus įdėję dešrelę be odos arba faršo, gausite mėsišką pomidorų padažą. Italai tokį pomidorų padažą paprastai dar pagardina tarkuotu Parmos sūriu. Indelis su sūriu statomas ant stalo, kiekvienas valgytojas jo užsiberia tiek, kiek nori.

Daugiau Giovannos Pignatelli-Lozoraitis receptų ieškokite knygoje: Giedrė Jankevičiūtė, „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“ („Aidai“, 2005).

Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas

Dalia Cidzikaitė


1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt

Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.

Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.

Toliau skaityti „Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas”

Liepos 15 d. gimė išeivijos poetas, vertėjas, žymus literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Parengė Irmina Abramovienė


Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1962-12-08, Niujorkas, JAV.
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“


Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu,
Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios.
Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę
Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.

Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, –
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.

Todėl aš ir nebegaliu ten neiti,
Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai
Ir krist kaip lietui plakančios audros.

Nemeikščiai, 1940
(Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)

In memoriam: poetas Kornelijus Jazbutis (1933–2021)

Parengė Dalia Cidzikaitė


2021 m. liepos 9 d., eidamas 89 metus, mirė JAV lietuvis poetas Kornelijus Jazbutis. Kornelijus, mokytojų ir ūkininkų Kazio ir Stefanijos (Rankaitytės) Jazbučių sūnus, gimė 1933 m. balandžio 16 d. Virbalų kaime, Skuodo rajone. Tėvai 1941 m. birželio 14 d. komunistų buvo ištremti į Sibirą. Kornelijus ir jaunesnė sesutė Gražina pasiliko Lietuvoje. 1944 m. su tetos Bronės Jazbutytės šeima Kornelijus pasitraukė į Vokietiją. Našlaičio teisėmis atvyko į Ameriką 1947 m. vasario 18 d. Mokėsi lietuvių marijonų mokykloje Marijanapolio kolegijoje (Tompsonas, Konektikuto valstija), vėliau baigė socialinius mokslus magistro laipsniu Lojolos universitete Čikagoje. Nuo jaunystės buvo ateitininkas, ateitininkų literatų „Šatrijos“ korporacijos narys. Daug vasarų dalyvavo Lituanistikos seminaruose prie Kento universitete (Ohajo valstija), vėliau Pleine (Plano; Ilinojaus valstija). Rašė poeziją, savo eilėraščius skaitė „Poezijos pavasariuose“ Čikagoje ir „Poezijos rudenyse“ Druskininkuose. Nuo 1966 m. beveik kasmet vykdavo į Lietuvą aplankyti savo tėvų, sugrįžusių iš Sibiro.


Birželio vakare

Tėvas, mama ir aš
žingsniuojam palei Bartuvos upę.
Tėvas birželio vakare
aiškina mamai,


kad rusai į Sibirą žmones vežti ketina,
aiškina birželio vakare,
nupirkęs valo meškerėm,
aiškina birželio vakare,
kad kažin, ar beteks meškeriot
vingiuotoj Bartuvoj,
aiškina, ar beapsimoka birželio vakare
takelius geltonu smėliu pabarstyt,
jis aiškina vėlai birželio vakare,
ar apsimoka,
kai sunkvežimiai laukia parengti,
laukia rytojaus
vėlai birželio vakare.

Birželio 30 d. gimė Česlovas Milošas – rašytojas, poetas, literatūros mokslininkas

Ištrauką atrinko Deimantė Žukauskienė


Česlovas Milošas

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas yra rašęs: „Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004) – žymus poetas, intelektualas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Vienas iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių, lyginamas su Tomu Sternsu Eliotu (Thomas Stearns Eliot), Ezra Paundu (Ezra Pound). Kartais vadinamas XX a. Dante.“

Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašto juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.


Ištrauka iš Č. Milošo romano „Isos slėnis“

Daugiau ištraukų iš „Isos slėnio“ rasite čia>>